„Nepriklausomybės paskelbimas V.Landsbergiui buvo priemonė jo valdžiai suabsoliutinti“, – dar beveik prieš dvidešimtmetį apklausiama prokurorų sakė buvusi Vyriausybės vadovė Kazimiera Prunskienė.
Po ją ištikusio insulto serganti ekspremjerė negali būti apklausta Sausio 13-osios bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme (VAT), todėl teisėjai paviešino tyrimo metu jos duotus parodymus.
Sulaukė kritikos dėl kainų
K.Prunskienė teigė, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politikai specialiai vilkino derybų su Maskva pradžią: „V.Landsbergis ir dešinioji jo politikų pusė įstrigo nepriklausomybės paskelbimo stadijoje.“
Anot buvusios premjerės, rasti bendrą kalbą su V.Landsbergiu ir jo bendražygiais buvo ne mažiau sudėtinga nei su Sovietų Sąjungos vadovais, kurie tik naudojosi jų nesutarimais.
Politikų nesutarimai paaštrėjo 1991 metų sausio pradžioje Vyriausybei nusprendus pakelti kainas, nors tai daryti buvo suplanuota visose trijose Baltijos šalyse.
„Kainų kėlimui priešinosi ne visuomenė, bet ekstremistinės grupuotės „Jedinstvo“ ir Lietuvos laisvės lyga“, – aiškino K.Prunskienė.
Planavo versti Vyriausybę?
Sausio 6-osios vakarą K.Prunskienei susitikus su Kanados delegacija, į pasitarimų kambarį įėjo tuomečio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio sekretoriato darbuotoja Angonita Rupšytė ir perdavė jai lapelį su prašymu užeiti pas Mečį Laurinkų.
Trumpam svečius palikusi ir pas jį užėjusi K.Prunskienė sužinojo, kad V.Landsbergio kabinete vyksta posėdis, kuriame dalyvavo keletas dešiniųjų politikų. Jie galėjo svarstyti apie Vyriausybės atsistatydinimą.
„Aš tai įvertinau kaip sąmokslą“, – teigė K.Prunskienė.
Kitą rytą paskambinusi V.Landsbergiui ji pasakė, kad žino apie vakarykštį pokalbį.
Jiems susitikus, premjerė siūlėsi per televiziją paaiškinti apie Vyriausybės sprendimus, bet parlamento pirmininkas tam prieštaravo.
Tą pačią dieną per pasitarimą V.Landsbergio kabinete buvo nuspręsta, kad K.Prunskienė ir Egidijus Bičkauskas turi vykti į Maskvą susitikti su Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu.
„Nežinau, kodėl vėliau buvo peršama nuomonė, kad aš išvykau savavališkai ir tai buvo mano išdavystė“, – svarstė K.Prunskienė. Ji atsistatydino grįžusi iš Maskvos.
Grįžusi ieškojo A.Šimėno
Tragiškų sausio įvykių išvakarėse K.Prunskienė su vyru išvyko pas savo motiną į Švenčionių rajoną. Apie 5 valandą ryto jai paskambino tuometis vicepremjeras Algirdas Brazauskas, pranešė, kad yra aukų, ir paprašė grįžti į Vilnių.
Kvietimą pakartojo ir iš jo ragelį perėmęs Romualdas Ozolas.
Grįžusi K.Prunskienė nuskubėjo į Vyriausybės rūmus. „Ministrai atrodė išsigandę ir elgėsi nelogiškai. Premjero Alberto Šimėno nebuvo, bet jie nieko nedarė“, – yra pasakojusi K.Prunskienė. Politikė ėmė ieškoti dingusio premjero, bandė įsitikinti, ar jis neišvyko į užsienį.
Pavyko išsiaiškinti, kad A.Šimėnas sausio 13-osios vidurnaktį tarnybiniu automobiliu nuvažiavo iki Turniškių apsaugos posto, ten jį paliko ir persėdo į privatų pažįstamo sportininko automobilį.
Po A.Šimėno paieškų ekspremjerė nuvyko į parlamentą, kur deputatams jau buvo dalijami lapeliai su užrašu: „K.Prunskienės nusikaltimai Lietuvai“.
Namo beveik negrįždavo
Paaiškinti, kur dingo A.Šimėnas, deputatams turėjo tuometis vicepremjeras R.Ozolas.
Prieš metus mirusio politiko parodymai vakar taip pat buvo paviešinti teisme.
Užėjęs pas V.Landsbergį vicepremjeras jį pamatė vilkintį neperšaunamąją liemenę ir neramiai vaikštantį po kabinetą.
R.Ozolas tuo metu nešiodavosi vidaus reikalų ministro išduotą pistoletą ir buvo įsikūręs Vyriausybės rūmuose, tik retkarčiais grįždamas namo.
Vakar teisme pagarsintuose liudijimuose paaiškėjo, kad per neramumus nukentėjo ir R.Ozolo vaikai – dukterį grasinta išprievartauti, o jo sūnus buvo užpultas ir žiauriai suspardytas soduose.
