O, naivume! Nepaėmiau galvon paprasto dalyko, kad Lietuvoje įstatymus priima Seimas. Deja, jis vis dar nepakyla (ir šios kadencijos greičiausiai nepakils) virš smulkių intrigėlių svarstymo, todėl jam net nebūtina trukdyti įstatymo kūrimo, Seimas prie jo netgi nepriartėja. Matyt, Vardų ir pavardžių įstatymas Seimo mentalitetui yra per sudėtingas.
Kodėl rašau jau n-tąjį straipsnį pavardžių tema? Todėl, kad atsirado reikšmingų įvykių šioje plotmėje, galbūt atvesiančių Lietuvą į tikrąjį kelią. Pradėsiu nuo pradžios. 2014 02 27 Konstitucinis Teismas (pavardžių problemai, pasirodo, reikia net Konstitucinio!) savo sprendime išdėstė, kad „nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą... įstatymų leidėjas... turi gauti iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų... sudarytos valstybės institucijos... oficialią išvadą“.
Valstybinės kalbos komisija dar 2014 metais pateikė tokią išvadą. Jos naujumas, kad šalia užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, lotyniško pagrindo rašmenimis gali būti rašoma ir su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat jų vaikų pavardės. Išvada yra, taigi pirmyn, įstatymui kliūčių nėra!
Deja, įstaiga, išrašanti santuokos liudijimus, o kita įstaiga – pasus iki praėjusių metų vidurvasario laikėsi kažkada kažkieno įkaltos nuostatos, kad jei čia naująją tėvynę radęs prancūzas ar tiesiog lietuvaitę į žmonas išsirinkęs paryžietis turės „Jacquet“ pavardę, žmona galės būti tik „Jackuet“ arba net „Žakė“. Kodėl? Todėl, kad toji „Jacquet“ esą sugriaus lietuvių kalbą, kultūrą, konstituciją ir net valstybę.
Kažkada ironizavau, kad esą pavardės Appleberry, Cumberledge, Snellgrove neišmuš nė plytos iš lietuvių kalbos rūmo, bet pasirodžius pavardėms Culwell, Quincy, Nix tas rūmas subyrės akimirksniu. Aišku, kad tokių Lietuvos piliečių pavardžių mūsų krašte atsiras gal viena iš šimto tūkstančių ir apie kalbos griovimą čia nėra ko ir kalbėti, tačiau griuvėsių baimė iki pernai vasaros buvo dar gyva.
Seimo stalčiuose esantys Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektai XIIP-1654 ir XIIP-1675 yra numatyti svarstyti šioje Seimo sesijoje. Vienas jų visiškai neatitinka Kalbos komisijos išvados, kitas – tik iš dalies. Kas gi trukdo įdėti į įstatymą pagrindines VLKK išvados nuostatas ir tokiu būdu įvykdyti Konstitucinio Teismo sprendimą? Atsakymas – trukdo gūdi Seimo tyla. Tačiau net ir esamų, neatitinkančių Kalbos komisijos nurodymų, įstatymų Seimas nesiryžta svarstyti. Skambinau ne vienam Seimo nariui, aukštas pareigas užimantiems kanceliarijos darbuotojams, kodėl Seime pavardžių rašybos tyla, nesvarstomas vardų ir pavardžių įstatymas? Man pasakė, kad į darbotvarkę įtraukti šį klausimą gali tik Seimo Pirmininkė. Aišku, kad su ja manęs niekas neketina sujungti.
Štai tokiomis aplinkybėmis pernai vidurvasarį į Lietuvą atskrido pirmoji vardų ir pavardžių kregždė, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis: „įpareigoti Vilniaus miesto CMS pakeisti pareiškėjos pavardę į... [originali jos vyro belgo pavardė] bei išduoti naują santuokos liudijimą“. Tokiu būdu VLKK išvados siūloma naujovė, kad už užsieniečio ištekėjusi Lietuvos pilietė bei jų vaikai galėtų gauti jo originalią pavardę, tapo realybe. Prieš keletą dienų šį teismų kelią pakartojo dar viena lietuvaitė (vėl belgo žmona). Ir vėl laimėjo!
Kaip tai atsitiko? Pasak teismo, „asmens privatus ir šeimos gyvenimas turi būti prioritetu prieš valstybės pageidavimą saugoti kultūrinį identitetą, neatsižvelgiant į naujai susiklosčiusias sąlygas Lietuvai tapus ES nare, į laisvą piliečių judėjimą, ribojant asmens įstatyminę teisę pasirinkti savo pavardę (neprieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei), į tai, kad pareiškėjai dideli nepatogumai turint skirtingai rašomą jos ir sutuoktinio pavardę, į tai, kad pareiškėjams vaikų pavardė visuomet skirsis nuo tėvo ar motinos pavardės, taip apribojant jų teises bei teisėtus interesus. Teismas mano, kad šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo teismų praktikos, kuri nėra gausi sprendžiamu klausimu ir panaikinti CMS sprendimą atsisakyti pareiškėjos pavardėje naudoti lotyniškąjį rašmenį „w“.
Kas toliau? Dvi drąsios lietuvaitės ir toliau sakosi tęs nelengvą kovą ir sieks įgyti jau lietuvišką pasą su iš vyro paimta pavarde. Yra juk visiškas absurdas viename dokumente – santuokos liudijime turėti vieną pavardę, o pase kitą, vienam dokumentui taikant vienokias rašybos normas, kitam kitokias. Tačiau ar atsiras jų pasų bylose drąsus teisėjas, galintis priimti argumentuotą sprendimą „nukrypstantį nuo teismų praktikos“? Yra vilčių, kad taip, nes, tos pačios x, q, w neįeinančios į Europos kalbų abėcėles, vartojamos daugelyje Europos kalbų „svetimos kilmės tikrinių vardų užrašymui“, beje, tokia pati nuoroda yra ir „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“.
O gal nereikia to iškentėto įstatymo? Gal užtektų papildyti keliais žodžiais 1991 metų LR AT nutarimą santuokos su užsieniečiu elementu. Tuomet jo 3 punktas skambėtų taip: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, taip pat piliečių, sudarančių santuoką su užsienio valstybės piliečiu bei jų vaikų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Paprasta ir aišku: ir į kalbininkų išvadą atsižvelgta, ir teisės aktas nedaug taisytas.
Vis dėlto, jeigu net ir tokia „palengvinta užduotis“ Seimui vėlgi būtų ne pagal jėgas, galima būtų mėginti iš viso apsieiti be Seimo. Užtektų pakeisti Lietuvos Civilinės metrikacijos taisyklių 8 punkto nuostatą: „Registruojant LR piliečio santuoką su užsienio valstybės piliečiu, taip pat jų vaikų gimimą, LR piliečio pavardė rašoma remiantis LR teisės aktais, nustatančiais vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką“, ją papildant sakiniu: „LR piliečio pageidavimu, registruojant santuoką su užsienio valstybės piliečiu, taip pat jų vaikų gimimą LR piliečio pavardę leidžiama perrašyti paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis pagal tos valstybės piliečio pasą“.
Tokiai iniciatyvai įteisinti reikėtų jau ne Seimo, kuriame šios srities įstatymo likimas tikrai ko gero beviltiškas, bet tik teisingumo ministro parašo. Bet ar tai nebūtų dar sunkesnis kelias negu per Seimo brūzgynus?
Dviejų Lietuvos moterų istorija parodė, kad tauta pažangos keliu eina į priekį greičiau, negu Seimas. Tai menka Seimui garbė.
