– Jungimosi idėją pasiūlė dėl studentų skaičiaus mažėjimo vadinamųjų mirtininkų sąraše vardijamas LEU.
Šiam universitetui gal tai gelbėjimosi ratas, bet kokios naudos tikisi, atrodytų, tvirtesnes pozicijas aukštojo mokslo rinkoje turintis VDU? – „Lietuvos rytas“ paklausė VDU rektoriaus Juozo Augučio.
– Pirmiausia nemanau, kad valstybinius universitetus tinka vadinti mirtininkais. Visų jų steigėjas yra Seimas, todėl valstybė atsako, kad mirtis jų neištiktų.
Žinoma, universitetų padėtis nėra vienoda, nors neigiamos demografinės tendencijos atsiliepia visiems – bendras studentų skaičius mažėja. Dėl sunkėjančių sąlygų dalis kaltės tenka ir pačioms aukštosioms mokykloms. Buvo prikurta per daug specialybių ir išpūstas studentų vietų skaičius. Tai smukdo mokslo ir studijų kokybę.
Norėdami apgręžti šį procesą priešinga kryptimi, universitetai ir siekia savo gebėjimų konsolidacijos. VDU ir LEU susijungimas nebūtų mechaninis, o turėtų padėti kurti geresnę mokslo ir studijų kokybę.
VDU labai stipriai jaučia savo socialinę atsakomybę. Kai universitetas buvo atkuriamas, mums padėjo ne tik visos Lietuvos aukštosios mokyklos, bet ir išeivijos mokslininkai. Dabar regėdami mokytojų rengimo problemas, manome, kad jau mes privalome padėti jas spręsti. Todėl kalbame, kuo susijungimas bus naudingas Lietuvai, o ne vien VDU.
LEU – specializuota aukštoji mokykla, rengianti mokytojus. Niekas neneigs, kad tai labai svarbi Lietuvai veiklos sritis, nes šalies švietimo lygį lems tai, kokios kvalifikacijos pedagogai ateis dirbti į mokyklas.
Manome, kad VDU ir LEU bendromis jėgomis galėtų geriau rengti naujos kartos mokytojus, patobulinti pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistemą.
– Ar jūsų universitetas taip pat turi pedagogikos specialistų, užsiima šios srities tyrimais?
– VDU dirba netgi aukštos kvalifikacijos pedagogikos specialistų, ypač švietimo vadybos srityje.
Žinoma, visi universitetai gali rengti mokytojus, suteikdami kurią nors specialybę studijuojantiems studentams papildomų pedagogikos žinių. Bet šie specialistai neturėtų sudaryti mokyklos mokytojų kolektyvo daugumos. Organizuoti mokymosi procesą turėtų pedagogikos profesionalai, kurie jos mokosi nuo pirmo iki paskutinio kurso.
Tačiau siekiant, kad mokytojo profesiją rinktųsi gabus jaunimas, reikia atkurti jos prestižą. Pavyzdys galėtų būti Skandinavijos šalys. Tik vien universitetų pastangų čia nepakaks. Tai valstybės užduotis.
– Kalbate apie pedagogų rengimo gerinimą, bet, atrodo, po jungtuvių universitetas vis viena vadinsis Vytauto Didžiojo, o LEU virs lyg ir padaliniu – Švietimo akademija. Gal VDU tiesiog prisijungia LEU?
– Esame sutarę, kad Vytauto Didžiojo pavadinimas išliks. Mūsų universitetas – klasikinio tipo, esame tarp lyderių socialinių, humanitarinių, menų, biotechnologijos mokslų srityse.
Tai ne mano nuomonė, o tarptautinis vertinimas. Pirmaujame tarp Baltijos šalių pagal tarptautinį dėstytojų pasitelkimą.
Tačiau dar per anksti kalbėti, kaip konkrečiai atrodys mūsų jungtinis universitetas, nes tai sudėtingas procesas.
– Vis dėlto gal būtų tikslingiau jungtis vieno miesto aukštosioms mokykloms, pavyzdžiui, VDU ir Kauno technologijos universitetui (KTU)?
– Gal ir galima eiti šiuo keliu, bet KTU – specializuota technologijų aukštoji mokykla, o VDU – klasikinis universitetas. Smarkiai skiriasi ir mūsų mokymo sistemos, ir net misija. Mechaninis sujungimas brangiai kainuotų, o didelės sinergijos nesuteiktų.
Antai KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto jungtuvės, jų skaičiavimais, kainuotų apie 127 mln. eurų. Ar verta ir mums išleisti tiek daug pinigų, jei didelio kokybinio efekto nesulauktume?
Nemanome, kad VDU ir LEU susijungimui prireiks daug pinigų. Žinoma, reikės valstybės finansinio indėlio, jei norime pagerti pedagogų rengimo sistemą ir pakelti mokytojo profesijos prestižą.
– Ar susijungus universitetams, neteks atleisti dalies dėstytojų?
– Be abejo, vienam kitam dėstytoj kai kuriose specialybėse gali nepakakti darbo krūvio. Tačiau neketiname darbuotojų atleidinėti.
Priekaištaujama, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai atsilieka nuo technologinių. Kai paskaičiuojame kiek žmonių užsiima technologijų tyrimais ir kiek tyrėjų yra socialinių ir humanitarinių mokslų srityse, matome, kad skirtumas matuojamas dešimtimis kartų pastarųjų nenaudai.
Konsolidavus universitetus ir sumažėjus pedagoginio darbo, galima stiprinti tiriamąjį darbą daliai dėstytojų pasiūlius dirbti mokslo darbuotojais. Aišku, ne kiekvienas darbuotojas tinkamas moksliniam darbui, todėl reikėtų geros atrankos, konkursų.
– Gal ateityje planuojate jungtis ir su jūsų kuriamo klasterio partneriais Šiaulių ir Klaipėdos universitetais?
– Iš tiesų dar pernai rudenį pradėjome kurti keturių universitetų klasterį, į kurį drauge su VDU ir LEU įeina Klaipėdos bei Šiaulių universitetai. Dairomės, kokiose srityse mes galime padėti, o kur mums praverstų mūsų kolegų kompetencija.
Tačiau gilesnė universitetų konsolidacija priklausys nuo švietimo politikos. Pirmiausia politikams reikia apsispręsti, ar Lietuva nori plėtoti regionus. Jei atsakymas būtų teigiamas, tada reikia išsaugoti juose ir mokslo židinius.
VDU pasirengęs stiprinti bendradarbiavimą su regioniniais universitetais, manau, ir kitos aukštosios mokyklos prisidėtų prie šio proceso, bet reikia ir valstybės paramos.
Universitetų konsolidavimosi modeliai gali būti įvairūs. Vieni, kaip antai, Harvardo ar Kembridžo universitetai veikia asociacijos principu – šalia vienos centrinės aukštosios mokyklos veikia koledžai. Kiti, kaip Sorbonos universitetas, sudarytas iš 11 ar 12 aukštųjų mokyklų, nors visi naudoja tą patį vardą.
Mes taip pat galime pasirinkti skirtingus valdymo modelius, bet svarbu, kad jie būtų efektyvūs ir garantuotų kuo aukštesnį išsilavinimo lygį. Tai skatintų Lietuvos jaunimą mokytis tėvynėje, o vėliau ir likti čia dirbti.
Konkuruoja tarp savęs ir Lietuvos aukštosios mokyklos, bet svarbesnė yra tarptautinė konkurencija. Mūsų šalies aukštosios mokyklos, pasivadinusios universitetais, gal ir per daug prikūrė studijų programų, tai atsiliepė jų kokybei, bet gyvenimas, pirmiausia demografinė situacija, grąžins visus į normalias vėžes.
