Kai manoma, kad tik ekonominių problemų sprendimas yra vienintelis kelias į valdžios išlaikymą partijų rankose, žmonės balsuoja kojomis. Pernai taip pasielgė 40 tūkstančių lietuvių. Lojalumas, grįstas altruistiniu pasitikėjimu partijomis, jo praradimas, paradoksaliai, kompensuojamas švogerizmu.
Šiuo metu ne šiaip sau dėmesys skiriamas Socialdemokratų partijai. Žinant, kad apie pusė milijono žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos, partija turėtų pagal apibrėžimą aktyviai kurti gerovės valstybę visomis socialdemokratinėmis priemonėmis. Viena jų – mokesčiai. Kuo čia dėti čia mokesčiai ir šio komentaro tema – pasitikėjimas?
Rimta problema ta, kad, bijodami prarasti valdžią, mūsų socialdemokratai, kaip ir visos kitos partijos, bijo kalbėti tiesiai šviesiai: gerovės valstybė kainuoja ir kainuoja brangiai. Labai brangiai. Tačiau tokiam atviram kalbėjimui stinga drąsos. Drąsos aiškinti visuomenei, kodėl šiandieninė socialdemokratija visoje Europoje ir ypač Lietuvoje kuriant socialiai atsakingą ir tvarią rinką, turi pritaikyti savo socialdemokratines idėjas prie liberalios rinkos reikalavimų.
Tai yra tai, ką jie ir daro, bet apie tai nekalba ir net nesupranta, kad to nekalbėjimo pasekmė yra žmonių nusivylimas partija. Nes dauguma socialdemokratų rėmėjų akivaizdžiai senamadiškai supranta socialdemokratiją. Nesupranta, kad gerovės valstybės Skandinavijoje buvo sukurtos uždarų ekonomikų sąlygomis.
Globalios rinkos sąlygomis būtinas balansas tarp socialdemokratinės ir liberalios rinkos ekonomikos. Šioje vietoje suklumpa ne viena Europos socialdemokratija. Lietuvos socialdemokratų strategai mato, kad pasitikėjimas partija pastaruoju metu pavojingai mažėja, bet nesupranta, dėl kokių priežasčių. Jie pagrįstai teigia, kad daro viską, ką reikia, bet rezultatas – pasitikėjimo netekimas.
Švogerizmas sutrukdė? Ne, ne taip paprasta, bet apie tai kiek vėliau. Taigi, tas nesuvokimas priežasčių, dėl kurių krinta pasitikėjimas partijomis, vyrauja visose buvusiose, esamose ir vyraus būsimose partijose. Tai psichologinis aklagatvis, kuriame anksčiau ar vėliau atsiduria visos be išimties Lietuvos politinės partijos.
Atviro kalbėjimo baimė vienas su kitu ir su visuomene turi rimtų pasekmių žmonių tarpusavio santykiams visose socialinės interakcijos srityse. Politikoje – taip pat. Atviras kalbėjimas būdingas atviroms, savimi pasitikinčioms visuomenėms.
Tačiau tos asmeninės drąsos stygius Lietuvoje bado akis. Tai mūsų visuomenės rykštė. Daugiau kaip pusė tik ką susituokusių porų po metų, kitų skiriasi. Didžiausias kiekis savižudybių, tragiškas alkoholizmo lygis yra tos baimės kalbėti, nemokėjimo kalbėtis išdava. Ji tiesiogiai atsispindi sveikatos priežiūros politikoje, kurioje (kaip kitaip?) psichologai laikomi pavainikių vietoje.
Štai dabar ir pakalbėkime apie Lietuvos partijų tolerancijos švogerizmui priežastis. Atviro kalbėjimo baimė ir yra pasitikėjimo politikams, politinei partijai ir politinei sistemai praradimo priežastis. Nesant pasitikėjimui arba esant nepakankamam, kad būtų galima išlaikyti valdžią rankose, nesąmoningai ieškomi kitų lojalumo garantijų partijai būdai.
Tai – švogerizmas. Visos be išimties partijos jame vienaip ar kitaip įklimpusios. Todėl rimtos priemonės kovai su švogerizmu traktuojamos kaip Sodoma ir Gomora, kaip tiesioginis išpuolis prieš partijų egzistenciją. Anksčiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl, pavyzdžiui, socialdemokratai, konservatoriai, nuolat įklimpsta į švogerizmo skandalus.
Žino, kad taip anksčiau ar vėliau atsitiks, bet nesiima jokių esminių priemonių švogerizmui tramdyti. Po Druskininkų LSDP veik viso skyriaus trenkimo durimis supratau. Kai švogerizmas – nauda tik sau ir savo grupei – tapo lojalumo partijai garantu, ratas užsidarė. Taip lojalumas, grįstas altruistiniu pasitikėjimu, todėl neduodantis greitos konkrečios asmeninės naudos sau ar savo grupei, tapo atgrasus.
Privilegijuotai visuomenės daliai tokia padėtis yra naudinga. Kitai daliai, net nesuprantančiai priežasčių, bet intuityviai suvokiančiai neteisingumą, belieka nusivilti, nebalsuoti arba palikti šalį. Visais šiais atvejais nepasitikėjimas partijomis, kaip teisingumo garantais, prarastas.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga jau slysta į tas pačias nepasitikėjimo partijomis vėžes. Pavyzdžiui, Seimo narys Povilas Urbšys rimtu veidu aiškina, kad LVŽS jį žavi tuo, jog „partija priima nepartinius ir nesiekia partinių galių stiprinimo“. Čia su kuo pastarasis šnekasi? Su ateiviais?
Matyt, kaip ir pats R.Karbauskis, pareiškęs, kad jo didžiausia svajonė yra Seimas be opozicijos. Siūlau abiems ir visiems jo partijos nariams apsigyventi V.Putino Rusijoje.
Ten tas tikslas jau pasiektas. Ten jie kalbasi ir su bendražmogiškomis dvasiomis. Partijai tikriausiai šia tema padės į rinkimų sąrašus įtrauktas Dainius Kepenis, buvęs violetinių rėmėjas. Šiandien jis aiškina, kad skiepuose yra abortų liekanų. Todėl „nepartinė partija“, kuriai nereikia jokios politinės pasaulėžiūros, kuriai pakanka technokratų, kuri teigia, kad, neva, pakanka bendražmogiškų vertybių, iš esmės yra nesąžiningų žmonių sambūris.
Dar ir pavojingas tuo, kad jų vedlys neigia opozicijos demokratinėje politinėje sistemoje svarbą. Nesąžiningų žmonių sambūris, nes šiame sambūryje tikrai yra žmonių, suvokiančių „nepartinės partijos“ idėjos absurdiškumą.
Todėl šiame kontekste LVŽS yra eilinė parazitinė partija. Ši (ne)partija pasitikėjimo partinei sistemai tikrai nepridės.
Taigi, per pastaruosius 25 metus Lietuvos politinių partijų vadai taip ir liko įstrigę slaviškame – sovietiniame – rusiškame politikos „darymo“ mentalitete. Kai kairieji, susigriebę, pagaliau pradėjo imtis priemonių, jų sukurtas antiproduktas trenkė durimis. Tačiau jų strategai taip ir nesuprato, kad norint atsikratyti švogeristinio mentaliteto, būtinas visas blokas skaudžių apsivalymo priemonių. Tokį pasiūliau prieš metus.
Vienas ar kitas spontaniškas veiksmas, iškrintantis iš bendro strateginio konteksto, kai iki rinkimų liko keli mėnesiai, sveikintinas, bet rezultatas nepakankamas, reakcija atvirkštinė.
Pasitikėjimas neatgaunamas per kelias minutes, ypač, kai nėra jokios pasitikėjimo atkūrimo strategijos. Ypač, kai painiojama politinė komunikacija ir vešieji ryšiai. Todėl partijos veiksmai ir atrodo vėlyvi, nevisaverčiai, neįtikinami.
Išvada? Nenoriu baigti liūdna nata. Nors ir su tokiu ydingu mentalitetu, Lietuvos politinis traukinys puškuoja. Klausimas tik, kur link? Į Rytus ar į Vakarus? Geriau jau būtų į Vakarus ir ne su vos judančia drezina, bet greituoju japonišku traukiniu. Tačiau tai jau pasitikėjimo klausimas, taip sakant.
