Aiškiau apibrėžtos sąlygos, pagal kurias nustatomas galutinis vaiko teisinis statusas, jis greičiau gali būti įrašomas į įvaikinimo sąrašą. Be to, turėtų sumažėti biurokratizmo – siekiant gauti laikinąją ar nuolatinę vaiko globą nereikia kartoti kai kurių procedūrų.
Nors šalies valdžia žada visos vaikų institucinės globos sistemos pertvarką baigti maždaug per ketverius metus, tuo galima abejoti.
Dabar Lietuvoje veikia per 90 globos įstaigų, kuriose gyvena 3,5 tūkst. vaikų.
Tačiau dar apie 10 tūkst. šeimų priskirtos prie vadinamosios rizikos grupės ir augina 20 tūkst. vaikų, kuriems bet kada gali prireikti naujų globėjų.
Ar Lietuvoje atsiras tiek žmonių, norinčių įsivaikinti tėvus praradusius vaikus, kad bus galima uždaryti visus valdiškus globos namus?
Daug kalbama apie per menką valstybės finansinę paramą įsivaikinusiems asmenims.
Iš tiesų ji net kelis kartus mažesnė, nei kiekvienam vaikui išlaikyti skiriama institucinės globos įstaigoms. Bet lietuvių norą priglausti valdiškuose namuose auginamus vaikus atšaldo dar ir įvaikinimo specialistų paspęsti žabangai.
Neseniai „Lietuvos ryte“ vilnietė mokytoja atskleidė, kokių pažeminimų jai ir jos vyrui teko patirti pasiryžus įvaikinti sostinės globos namuose augantį mažylį.
Pasirodė, kad net jai, užauginusiai keturis savo vaikus ir turinčiai pedagogo išsilavinimą, tai neįmanoma misija.
Taip nusprendė šią šeimą egzaminavę būsimiesiems įtėviams mokymus rengiantys psichologai.
Suprantama, negalima vaiko patikėti globai nepasirengusiems asmenims, būtina įvertinti ir fizinę, ir psichinę būsimųjų įtėvių sveikatą, atsižvelgti į jų socialinius įgūdžius ir turtinę padėtį, ypač atidžiai patikrinti, ar įvaikinimas iš tiesų grindžiamas tik kilniu siekiu globoti ir išauginti vaiką neturint jokių kitokių tikslų.
Gali būti naudingi ir psichologų patarimai, mokymai, kaip auklėti kartais problemiškus, nestabilios psichikos vaikus. Bet ar tokios pratybos turėtų lemti įvaikinimą, juo labiau remiantis tik poros specialistų vertinimais?
Pasirodo, gali taip būti, o būsimiesiems įtėviams išbrokuoti pakanka net abejotinų argumentų.
Antai kliūtimi gali tapti nuoširdus šeimos prisipažinimas, jog įvaikinti skatina siekis padaryti gerą darbą ir noras rasti savo sūnui brolį, kad jis, turėdamas tik pilnametes seseris, nesijaustų vienišas. Tai kažkodėl iškart pavadinama egoizmu, savų psichologinių poreikių tenkinimu.
Mokymų rengėjų nuomone, teisingi būtų pasamprotavimai, kad siekiantys įvaikinti asmenys svajoja palaikyti rankoje mažytę ranką ir patirti nuostabų tėvystės jausmą. Ir to laukiama iš žmonių, kurie jau turi keturis savus vaikus. Kitaip sakant, reikia sentimentalių skiedalų, o realus situacijos apibūdinimas nepriimtinas.
Ne mažiau absurdiška, kad kandidatams į įtėvius gali pakenkti ir prisipažinimas, jog kartais jie būna pikti, kai grįžta iš darbo pavargę. Regis, visai natūralu, kad taip nutinka, nes nėra žmogaus, kuris niekada nepavargtų, nebūtų piktas. Bet tai vertinama kaip įvaikinimui kelią užkertantis emocinis išsekimas.
Susidaro įspūdis, kad patys vertintojai lyg iš mėnulio nukritę. Be abejo, jie remiasi užsienyje naudojama metodika.
Ypač Lietuvoje skubama taikyti Skandinavijos šalių, taip pat ir Norvegijos, pas mus smarkiai kritikuojamos už vaikų atiminėjimą iš lietuvių šeimų, patirtį.
Tai savaime nėra blogai, bet negalima svetimos praktikos taikyti mechaniškai, gal net nesupratus jos ypatumų, neatsižvelgiant į savo šalies realijas, žmonių mąstymą, pasaulėjautą.
Argi nekvepia absurdu tai, kad per mokymus iš įsivaikinti norinčių asmenų reikalaujama vaidinti alkoholikų, narkomanų vaikus, o jeigu ši vaidyba neatitinka mokytojų įsivaizduojamų kanonų, sulaukiama priekaištų dėl neva užuojautos stokos?
Žinoma, būsimieji įtėviai turi būti tvirtai įsitikinę, kad auklėjant vaikus neleistinas nei fizinis, nei psichologinis smurtas. Bet lietuviams įprasta, kad visi šeimos nariai turi ir pareigų, o ne vien teisių. Todėl ar tikrai įtėviai blogai elgsis, jei reikalaus, kad jų globotinis ryte darytų mankštą ar talkintų sode, nors nori tinginiauti?
Neabejotina, kad tokios pratybos, ypač kai jų rengėjai dar ima pamokslauti norintiems įsivaikinti asmenims, pastaruosius žemina.
Galbūt „Lietuvos ryte“ savo nuoskaudas papasakojusi mokytoja tiesiog susidūrė su neprofesionaliais darbuotojais. Vadinasi, atsakingos institucijos, gavusios tokių signalų, turėtų skubiai daryti atitinkamas išvadas.
Gal čia ir slypi sisteminė problema – padėti įsivaikinti turintiems socialiniams darbuotojams suteikta pernelyg daug galių, jų sprendimai menkai kontroliuojami?
Ginčytina jau pati prielaida, kad norintis priglausti globos namuose augantį vaiką asmuo yra įtartinas prašytojas, kurį galima visaip šokdinti.
Juk įvaikinimo įstaigos turėtų ne atbaidyti galimus įtėvius, o tik taktiškai patikrinti, ar jie pasirengę šiai kilniai misijai, ar nėra tam kliudančių aplinkybių. Kitaip užmojai uždaryti Lietuvoje vaikų globos namus liks tik rožinė svajonė.
