Ir tai – nenuostabu, nes dažniausia jos arba neįvykdomos, arba gerokai atitrūkusios nuo realybės bei galimybių. Rusijos sulaikymo strategijos „įgyvendinimas“ ypač tuo pasižymėjo. Kaip ir kompensacijos iš Rusijos – garsiai reikalavę milijardų už okupacijos žalą, ypač būdami opozicijoje, valdžioje jie nedrįso padaryti nė vieno realaus žingsnelio.
Dar keisčiau atrodė sulaikymo strategijos autoriai, patekę valdžion ir pirmiausia puolę karpyti diplomatijos, o ypač krašto gynybos išlaidas, o iš esmės gerokai sumenkinę šalies saugumo ir gynybos galimybes bei sąveiką su NATO. Ir tik socialdemokratų Vyriausybei atstačius gynybos finansavimą, pavyko situaciją ištaisyti.
Priešingu atveju, reikalauti iš NATO valstybių paramos, gynybos planų, oro policijos ir pan., būtų keblu ir vargu ar su pačiu mažiausiu biudžetu Aljanse būtume suprasti. Toks dešiniųjų valdymo laikų biudžetas paprasčiausiai neleistų Lietuvai net priimti paramą iš kitų NATO šalių, nes tam būtinos bazės, poligonai, infrastruktūra ir, aišku, finansinės lėšos.
Ir tai galėjo atsitikti tuomet, kai Rusijos grėsmė po Ukrainos įvykių tapo išties reali, o ne teorinė ar paremta kokiomis nors propagandinėmis popierinių strategijų prielaidomis. Toks dešiniųjų elgesys valdžioje reiškia, jog savo strategijomis jie patys nelabai tiki ir nė neketino jų vykdyti.
Keisčiausia yra tai, kad patys dešinieji, tiek konservatoriai, tiek liberalai ne tik „neprisimena“ savo ydingos krašto gynybos politikos, bet ir nė nemirktelėję, atsidūrę opozicijoje, reikalauja vėl viską „stiprint, didint“, nė neatsižvelgiant į realias valstybės galimybes.
Statistika, šiuo atveju, negailestinga ir jų ūkio valdymo rezultatams. Kad ir kiek aiškintų dešinieji apie savo sėkmingą veiklą valdžioje, įveikiant krizes, apie ką „bus rašomos knygos“, faktai liudija priešingai. Labiausiai apibendrinantis ekonomikos rodiklis, kaip žinome, yra bendrasis vidaus produktas.
Tarptautinis valiutos fondas, skaičiuodamas mūsų šalies augimą nuo 1996 metų, pateikė neginčijamus faktus, jog dvi dešiniųjų kadencijos Lietuvai atnešė 13,9%, kai tuo tarpu trys kairiųjų – 109,6% BVP prieaugį. Ir net įvertinus tą faktą, jog kairieji valdžioje buvo ilgiau, skaičiai – nesulyginami.
Net ir krizės metai lietuviškų dešiniųjų nepateisina, nors jie nuolat tuo teisinasi, nes kaimynių Latvijos ir Estijos į tas pačias sąlygas patekusių vyriausybių veiklos rezultatai tuomet buvo daug geresni, nors visos aplinkybes ir ūkį įtakojantys veiksniai buvo labai panašūs.
O kaip įvertinti net trisdešimt vieną 2008-2012 m. dešiniųjų valdžios įstatymą, kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino antikonstituciniais ir kas kainavo šalies biudžetui beveik 2 milijardus eurų?
Virš 800 milijonų eurų A.Butkevičiaus Vyriausybei teko grąžinti nusavintas šalies piliečių pensijas, dar virš milijardo eurų kompensacijos už neteisėtai įvairioms dirbančiųjų kategorijoms sumažintą darbo užmokestį. O ar reikėtų dabartinei Vyriausybei kasmet mokėti virš 600 milijonų eurų konservatorių paliktos skolos grąžinimui ir aptarnavimui, kurios tokios didelės galėjo ir nebūti, jei ne išdidus (nors ir keistas) A. Kubiliaus Vyriausybės nusistatymas „mums TVF pagalbos nereikia“?
Panašios problemos buvo ir su ankstesniu konservatorių „palikimu“ – vadinamu indėlių kompensavimu. Palikę kitoms vyriausybėms milijardines skolas, po to nė nemirktelėję reikalavo kuo greičiau grąžint... O dar vėliau piktinosi, esą nėra sukauptų rezervų krizės atvejams. O kodėl jų nebuvo?
Ogi todėl ir nebuvo, jog teko privatizacijos fondo milijardus eikvoti vadinamam indėlių grąžinimui – populistiniam ir jokiais bent kiek rimtesniais ekonominiais argumentais nepagrįstam sprendimui. Ką šis „išdidumas“ mūsų ūkiui davė, apart papildomų nereikalingų išlaidų, kurios galėjo būti panaudotos kitiems tikslams?
Tik nuo 2015 metų A. Butkevičiaus Vyriausybė galėjo pradėti kaupti rezervo fondą krizių atvejams, kuriame numatyta iki 2020 metų sukaupti virš 4 milijardų eurų. Aišku, jei kokia nors dar viena populistinė dešiniųjų Vyriausybė to nesužlugdys.
O tokio pavojaus atmesti negali, nes pasipylę propagandiniai konservatorių ir liberalų pažadai viską pagerinti, padidinti pensijas, atlyginimus ir pan., būtent tuo ir pakvipo. Kokia, pavyzdžiui, ekonomine logika ar argumentais paremti yra liberalų pažadai „mažinti mokesčius ir didinti pensijas“?
Mokesčių mažinimas, tiesa, yra apskritai liberalų „arkliukas“, kuriuo jie bando įtikti verslui ir su tokia pigoka demagogija, kasmet demonstratyviai ridendami mokesčių „naštos“ akmenį, įjoti į valdžią. Nors 2008-2012 metų realios valdžios praktikoje kartu su konservatoriais juos padidino. Lietuvoje mokesčių našta ir šiaip viena mažiausių ES, todėl juos sumažinus dar, vargu ar valstybė galėtų plėsti socialinę apsaugą, daugiau skirti lėšų švietimui, sveikatos apsaugai, kitoms žmonėms daugiausia rūpimoms sritims.
Taigi, būtent todėl, kad dešinieji nesugeba ar vengia dalykiškai konkuruoti su kairiaisiais, o ypač socialdemokratais, jie imasi ne tiesioginės rimtos politinės diskusijos, kuri iš tiesų būtų naudinga Lietuvai, sprendžiant sudėtingas problemas, o oponentų kompromitavimo, naudojantis juoduoju rusišku piaru.
Taip vykdavo prieš kiekvienus rinkimus, tokiu pačiu scenarijumi pasukti rinkimus dešinieji mėgina ir dabar. Kodėl dešinieji iš tikrųjų vengia tiesioginės rimtos diskusijos? Gal todėl, kad jiems atvirą ir rimtą diskusiją su oponentais labai apsunkina jų valdymo klaidos, kurioms pripažinti jie neturi jėgų ir pagaliau garbės?
Dar vienas dešiniųjų propagandai būdingas bruožas – mėginti menkinti savo šalies pasiekimus. Tai daroma nuolat lyginant Lietuvą su Estija bei Latvija. Iš tiesų didelių skirtumų tarp šių šalių socialinių, ekonominių rodiklių ar skaidrumo nėra.
Trys Baltijos sesės žengia panašiai, kartais pirmauja vieni, kartais kiti. Tačiau nuolatinė mūsų dešiniųjų propagandinė gaidelė, esą visur atsiliekame, „imkim pavyzdį iš estų ar latvių“ (tik nesuprantama, kodėl patys neėmė?), o ypač tada, kai valdžioje socialdemokratai, tik menkina šalies prestižą. O gal ir atbaidė ne vieną potencialų užsienio investuotoją. Ar kada nors girdėjome ką nors panašaus iš tų pačių estų ar latvių?
Mūsų progresas galėtų būti daug spartesnis, esu tikras, jei solidariai pripažintume ir vienas kito pasiekimus, patys savo klaidas, galėtume dalykiškai svarstyti problemas. Kad ir kiek būtų juodinami kairieji, ypač socialdemokratai nelabai skaidrių viešųjų ryšių pagalba, 109,6% bendro vidaus produkto prieaugis jų valdymo laikais prieš kuklius dešiniųjų 13,9% , atsako į daugelį klausimų ir labai aiškiai.
O vaizdingais krepšinio terminais kalbant, valstybės valdymo rungtynes kol kas aiškia persvara laimi kairieji. Ir, beje, didele dalimi dėl jau šiame straipsnyje minėtų priežasčių.
