Po Seimo sprendimo, kad už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą grės baudžiamoji atsakomybė, žurnalistų bendruomenė kreipėsi į prezidentę, ragindama nepritarti siūlomos Baudžiamojo kodekso pataisoms.
Gresia viešieji darbai ar net kalėjimas
Seimas taip pat užsimojo drausti viešinti informaciją, susijusią su valstybės paslaptimis, seksualinio pobūdžio nusikaltimais bei privataus gyvenimo viešinimo klausimais. Už uždarame teismo posėdyje nagrinėjamos ar išnagrinėtos bylos medžiagos atskleidimą grės viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Tokia veika bus traktuojama kaip baudžiamasis nusižengimas, už ją atsakomybė numatyta ir juridiniam asmeniui.
Įsigaliojus tokiems siūlymams, didžioji dalis žurnalistinių tyrimų apskritai taptų neįmanomi, o šių apribojimų nesilaikantys žurnalistai būtų siunčiami dirbti viešųjų darbų ar net į kalėjimą.
Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovė Aistė Žilinskienė teigė, kad dėl šių pataisų, dar jas svarstant Seimo komitetuose, buvo keliami klausimai: „Jau tuomet buvo pabrėžiama, kad tai pavojingos pataisos, turėsiančios neigiamos įtakos spaudos laisvei, visuomenės informavimui apie saugumą, bet niekas į tai neatsižvelgė.“
Jei naujieji siūlymai įsigaliotų, visuomenė netektų galimybės gauti informacijos, susijusios su jų saugumu: „Kalbame apie temas, susijusias su pasikėsinimu į žmogaus sveikatą ir gyvybę. Visuomenė netenka teisės žinoti, kaip tokie atvejai atsiranda ir kaip tvarkytis su esančiomis problemomis. Kartu atribojama žiniasklaidos funkcija domėtis tokiomis temomis. Pataisos aiškiai rodo, kad žurnalistas ir žiniasklaidos priemonė rizikuoja imdamiesi rezonansinių temų.“
Siekis įbauginti žiniasklaidą
A.Žilinskienė teigė pataisas vertinanti labai kritiškai. „Praktika rodo, kad paprastai ne tie žmonės, kuriuos nusikaltimas paliečia tiesiogiai, baiminasi viešumo, kaip tik atvirkščiai – jie dažniau nori kalbėti ir kad kaltininkai būtų nubausti, o kiti žinotų, kaip neturėtų būti. Dažnai teisėsaugos institucijų darbuotojai naudojasi tokiais įstatymais ir bando įbauginti žurnalistus, kad nekeltų tam tikrų temų į viešąjį diskursą.“
Keistai pašnekovei skamba ir tokios sankcijos, kaip kad draudimas žurnalistams kurį laiką dirbti savo darbą: „Jei žurnalistas parašė apie tai, kas yra viešas interesas žinoti, tai nepadarė žalos, bet buvo nagrinėjama neviešame posėdyje... Sankcijos absurdiškos, nes numatyta kalėjimo bausmė iki trejų metų.“
Kol įvairios tarptautinės organizacijos ragina Lietuvą, kad už žodinę veiklą neliktų baudžiamosios atsakomybės, o tik administracinė, parlamentarai nusprendė eiti kitu keliu.
„Jau dabar įstatymai numato žurnalisto atsakomybę už šmeižtą ar žalos savo publikacija padarymą nepilnamečiams. Šis įstatymas yra perteklinis ir juo siekiama, kad žurnalistai ir žiniasklaidos priemonių vadovai bijotų tokias temas nagrinėti, kelti jas į viešumą“, – kalbėjo A.Žilinskienė.
Tokie įstatymai politikams tampa puikia galimybe atsilyginti žurnalistams už kartais nemalonų ar nepageidautiną viešumą: „Mano patirtis bendraujant su Seimu parodė, kad jei galima apriboti žiniasklaidos funkcijų vykdymą, tai susivienija visos net labai skirtingų pažiūrų partijos. Kadangi politikai yra vieši asmenys, o pastebimi ne tik jų geri darbai, bet ir klaidos. Tad neretai būna prikaupta įvairių asmeninių nuoskaudų, kurių pagrindu jie, kai svarstomi panašūs teisės aktai, kaip šis, jaučia malonumą atsirevanšuodami žiniasklaidai už viešinimą“, – kalbėjo A.Žilinskienė.
Kokių istorijų neliktų spaudoje, jei siūlomą įstatymą palaimintų prezidentė? „Neabejotinai tos istorijos, kurios bent mažiausiu aspektu liečia nepilnametį, susijusios su valstybės ar teisėsaugos institucijų darbu ir jų darbo metodų paviešinimu. Tokios pataisos taptų puikiu įrankiu teisininkams net menkiausiu pagrindu prašyti uždaro posėdžio, kad nebūtų matyti viso kaltininko veido. Žurnalistas daug ko rašyti negalės, o mes turėsime ne visą informaciją ir matysime iškreiptą realybės vaizdą“, – kalbėjo pašnekovė.
A.Žilinskienė teigė, kad prezidentė jau ne kartą yra vetavusi prieš žiniasklaidą nukreiptus įstatymus, tad tikimasi, kad ir šį kartą šalies vadovė pasielgs taip pat.
Ar tikrai reikia baudžiamosios atsakomybės?
Advokatė Asta Bajorienė teigė, kad nėra aiškūs tokio įstatymo iniciatorių motyvai: „Pirmiausia iniciatyva buvo rodoma siekiant apsaugoti nepilnamečių asmenų interesus, bet tai, ką įstatyme matome dabar, apima žymiai platesnį kontekstą. Įstatymas numato baudimą ne tik už neviešos medžiagos atskleidimą, bet ir už paviešinimą.“
Jei byla yra ne vieša, tuomet jos nagrinėjime dalyvauja tik jos dalyviai – abi šalys, liudytojai ir t.t., tad informaciją atskleisti gali tik tie asmenys, kurie procese dalyvauja. Seimo parengtame įstatyme taip pat numatoma atsakomybė ne tik už atskleidimą, bet ir už paskelbimą.
„Įstatyme esama formuluotės „viešas paskelbimas“, o tai reiškia, kad nesvarbu, kokiu būdu informacija gauta, bet už paskelbimą gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė net juridiniam asmeniui, tad, akivaizdu, kad galvoje turima žiniasklaida, viešosios informacijos skleidimo priemonės“, – kalbėjo teisininkė.
A.Bajorienė teigė, kad baudžiamosios teisės įtraukimas rodo, jog kitais įrankiais ir kitomis teisinėmis priemonėmis tikslų pasiekti neįmanoma: „Pasitelkiama net baudžiamoji atsakomybė, bet ar ji čia reikalinga? Kad atsakytume į šį kausimą, turime išgirsti daugiau motyvų, nes priemonių, kaip apsaugoti valstybines, komercines ar kitas paslaptis bei gyvenimo privatumą ar nepilnamečių interesus, yra įvairių ir jos iki šiol buvo tikrai veiksmingos. Neįsivaizduoju, kodėl reikia būtent tokios priemonės.“
Įstatymas be kompromiso ir kriterijų
Teisininkė pabrėžė, kad įstatymo straipsnis yra bekompromisis, nepaliekantis išlygų, o kartu ir neduodantis jokių kriterijų, kokiu atveju baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma.
„Tai nėra siejama su žala, o užtenka paties paskleidimo fakto, tad atsakomybė gali būti taikoma ir vaiko netekusiai mamai, kuri išėjusi iš teismo kam nors ką nors papasakojo iš neviešo posėdžio. Teismo posėdžiai gali būti skelbiami nevieši net ir tuo atveju, kai juose yra vos maža dalis slaptos informacijos. Pavyzdžiui, posėdis gali būti neviešas siekiant apsaugoti informaciją apie asmens sveikatos būklę, bet juk byloje su sveikata susijusi informacija gali sudaryti labai mažą dalį“, – kalbėjo teisininkė ir pateikė pavyzdį.
Jei koks nors politikas sulaikomas prie vairo išgėręs, o teisme nagrinėjant bylą pareiškia, kad turėjo dėl savo sveikatos vartoti kokį nors alkoholio turintį preparatą, tokiu atveju, kadangi asmuo teikia informaciją apie sveikatos būklę, posėdis jau galėtų būti neviešas.
„Ar tai reiškia, kad žiniasklaida ir visuomenė apskritai neturi teisės žinoti, kas vyksta? Išeitų, kad taip. Pagal šį įstatymą, juk už bet kokį paviešinimą būtų taikoma atsakomybė“, – kalbėjo teisininkė ir pridūrė, kad profesionalūs prokurorai ar advokatai suteikia informacijos ir iš ne viešų posėdžių, kai tai susiję su visuomenės interesais, bet nepažeidžia bylos dalyvių teisės į privatumą ar pan.
Dar vienas įdomus aspektas, susijęs su žiniasklaidos darbu, yra atvejai, kai į žurnalistus kreipiasi asmenys ir siekia, kad jų istorijos būtų paviešintos. „Net jei žmogus ir pats papasakoja savo istoriją, o objektyvus žurnalistas susisiekia su kita istorijos šalimi ir gauna komentarą, jis vis tiek privalo patikrinti, ar ta istorija kur nors prieš dešimtmetį nebuvo nagrinėjama neviešuose teismo posėdžiuose“, – kalbėjo A.Bajorienė.
