Jei Vakarai – Europa ir JAV – pagaliau nuspręs imtis versti dabartinę Kremliaus valdžią ir jos vadą V.Putiną, pirmiausia jie turi imtis visuotinės ir vieningos tų juodų režimo pinigų medžioklės.
Šiuo metu pasaulį krečiant „Panamos dokumentų“ skandalui, kuriame minimi ir V.Putino aplinkos iš Rusijos išplukdyti milijardai, tokia būtinybe įsitikinęs Lietuvos europarlamentaras Petras Auštrevičius. Pasak jo, tai geriausias būdas įžiebti bene vienintelę realių pokyčių Rusijoje galimybę – paties režimo skilimą.
Žinoma, kol kas menkai tikėtina, kad Vakarų – ir pirmiausia JAV – institucijos, žvalgybos bei tarnybos iš peties imtųsi šio darbo, kuris reikštų ir konkretų konkrečių aukščiausių Rusijos politikų persekiojimą.
Tai menkai tikėtina būtent dėl to, kad Vakarai apskritai nežino, į kurią pusę sukti – ar imtis rimtai versti režimą, ar bandyti vėl atšildyti santykius su juo, ar apskritai trypčioti vietoje.
Žinoma, JAV politikai ir pareigūnai vis garsiau kalba apie kiaurai ir beviltiškai korupcinę – taigi, ir nusikalstamą – Rusijos valdžios prigimtį, o jos šūkavimai, kad už įvairių rusiškos korupcijos istorijų, vis iškylančių Vakaruose, slypi Vakarų žvalgybos, gali būti pagrįsti.
Menkai tikėtina ir tai, kad tokios istorijos pagaliau privers pasipiktinti į skurdą vis giliau grimztančias plačiąsias Rusijos mases. Juk jos, net ir matydamos pasakiškus savo išrinktųjų turtus, išplukdytus į užsienį, tuo net didžiuojasi ir gėrisi, o tie išrinktieji visiškai to nesigėdi ir net tuo puikuojasi.
Štai neseniai visa centrinė Rusijos žiniasklaida ošė pasigėrėjimo kupinais ir detaliais reportažais apie nežinia kiek šimtų milijonų eurų turėjusias kainuoti ir greičiausiai brangiausias pasaulio istorijoje oligarcho Michailo Gucerijevo sūnaus vestuves, kuriose dalyvavo būrys ryškiausių Vakarų šou pasaulio žvaigždžių – pavyzdžiui, Stingas, Beyonce, Enrique Iglesias.
Tačiau P.Auštrevičius įsitikinęs, kad Vakarams vis tiek nori nenori teks spręsti režimo griūties problemą ir jai rengtis reikia jau dabar.
– Kaip vertinate dabartinę Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykių būklę? ES, jūsų požiūriu, turi kokį nors tolimesnių veiksmų planą, politinę strategiją apskritai tuo atveju, jei padėtis tik prastės, jei Kremlius toliau darysis vis agresyvesnis?
Ar galbūt priešingai – ES jau dabar ieško būdų grįžti prie „įprasto biznio“ su Rusija arba „naujo normalumo“, apie kurį jau pusę lūpų kalbama ES viršūnėse? Galbūt pagrindinė kliūtis šiame kelyje – nevykdomi Minsko susitarimai dėl taikos Ukrainoje – bus pašalinti paprasčiausiai suvertus kaltę dėl jų nevykdymo vien Kijevui?
– Dabartinę situaciją apibrėžčiau kaip savotišką patą su kai kuriais nerimą keliančiais požymiais.
Be abejo, patą atspindi nejudantis Minsko procesas ir nerimstantis karas Ukrainoje, tačiau svarbiausia matyti, jog viskas priklauso pirmiausia nuo Maskvos. Tikiuosi, kad tai ES „nepamirš“.
Tuo metu nerimą keliančiu požymiu, pavyzdžiui, laikyčiau vieną iš penkių santykių su Rusija principų, kurie buvo apibrėžti paskutiniajame ES viršūnių susitikime: „selektyvų bendradarbavimą“ su Maskva ten, kur tikrai reikalinga. Tačiau ką tai reiškia, kas nustatys tą reikalingumą ir kas konkrečiai gali ir turi įsitraukti į tokį bendradarbiavimą su Kremliumi, man sunkiai suprantama ir todėl atrodo, kad tai – laisva erdvė įvairioms interpretacijoms, galbūt palikta sąmoningai.
Juk tai gali paprasčiausiai reikšti, jog taip ne tik pateisinamas, bet tarsi ir savotiškai skatinamas vienas iš ydingiausių ankstesnių ES ir Rusijos santykių reiškinių – pavienių ES narių dvišaliai santykiai su Kremliumi, pirmiausia paremti verslo ir ekonominiais interesais.
Tai Rusija visuomet stengėsi skatinti, taip skaldydama ES vienybę, kuri pabrėžta kaip vienas iš kitų keturių principų ir kurią ne viena svarbi ES šalis anksčiau ne kartą išmainydavo į kokias nors naujas rinkas Rusijoje ar kitus pelningus sandėrius.
Kita vertus, kai jau specialiai kalbama apie „vienybę“, kuri dar pabrėžiama kaip atskiras principas, galbūt pirmiausia yra teigiamas dalykas, bet ir kartu gali signalizuoti, kad su ja tikrai ne viskas gerai.
Juk sena vieša paslaptis, kad kai kurios ES valstybės jau seniai nepatenkintos net ir dabartinėmis sankcijomis Rusijai ir ne tik nekantriai laukia, kada jas bus galima lyg niekur nieko atšaukti, bet skubina tai padaryti kuo greičiau.
Tad specialus pabrėžimas, kad mes turime būti vieningi, gali būti ir požymis, jog ta vienybė – vis trapesnė. Taigi, ES požiūris, susitelkimas ir nusiteikimas – tikrai toli gražu ne toks, koks turėtų būti.
– O koks jis turėtų būti?
– Pirmiausia visiems Vakaruose pagaliau reikia aiškiai suprasti ir įsisąmoninti, kad dabartinis Rusijos režimas į nieką, išskyrus jėgą ir ryžtingą veikimą, nebekreipia dėmesio. Jėga – tai ir pagrindinis principas, kuriuo jis vadovaujasi ir vidaus politikoje.
Be to, svarbu matyti, kad padėtis vis blogėja ir blogėja sparčiai. Režimas darosi vis agresyvesnis ir brutalesnis – dabar užtenka pažvelgti kad ir į Rusijos vidaus situaciją, iš kurios matyti, jog jis tik didina spaudimą visuomenei ir gilina apkasus aplink save patį. Negana to, tai jis daro itin demonstratyviai.
Tai – ir Ukrainos lakūnės N.Savčenko „teismas“, Krymo totorių persekiojimas, į tokį patį „teismą“ tempiant net jų parlamentą – Medžlisą, Čečėnijos diktatoriaus R.Kadyrovo gaujų siautėjimas, kuriamos vis naujos sukarintos grupuotės ar ištisos naujos karinės struktūros, kurios taip pat skirtos vienam tikslui – kuo greičiau ir brutaliau numalšinti visas galimas socialinio protesto apraiškas pačioje jų užuomazgoje ir ginti pačias valdžios viršūnes kokiu nors kitu nenumatytu kritiniu atveju.
Būtent dėl to vis labiau spaudžiama bei persekiojama ir politinė opozicija – nepaisant to, kad jos pozicijos, švelniai tariant, ir taip labai netvirtos. Tačiau reikia priešo ir „penktosios kolonos“ – juk tai kiekvienos brandžios diktatūros klasika.
– Vadinasi, režimas išties labai bijo, kad prastėjanti ekonominė padėtis gali išsilieti kokiais nors prieš valdžią nukreiptais neramumais arba (tai dar realiau) karu ir galbūt perversmu paties režimo viduje?
– Žinoma! Ir tai yra geriausias argumentas už sankcijas ir prieš tuos, kurie, viena vertus, tvirtina, kad sankcijos „neveikia“, kita vertus, veikia tik taip, kad dar labiau stiprina režimą sutelkdamos visuomenę aplink jį.
Režimas bijo, vadinasi, žino, kad kaip tik didėja pavojus, jog kontrolės svertai gali išslysti jam iš rankų. Taigi, jei mes, Vakarai, norime daryti realią įtaką Rusiją, jos valdžiai ir padėčiai toje šalyje, mums reikia nuoseklios ir aiškios sankcijų politikos.
Juk akivaizdu, kad sankcijos – labai stiprus ginklas prieš režimą, jos realiai veikia ir, svarbiausia, aiškiai matyti, jog režimas jų labai bijo ir stengiasi visais įmanomais būdais atsikratyti dabartinių ir išvengti naujų sankcijų. Tuo metu pati sankcijų politika savo ruožtu turi tris lygmenis. Viena, tai ekonominės sankcijos, nutaikytos į ištisus ir svarbiausius ekonomikos sektorius.
Kitas lygmuo – sankcijos prieš atskirus režimo atstovus. Šiuos sąrašus tikrai reikėtų plėsti ir iniciatyva sudaryti, pavyzdžiui, sąrašus visų tų, kurie organizavo N.Savčenko „teismą“, – viena iš tų, kurių reikėjo imtis.
Tiek Lietuva, tiek kitos regiono šalys čia turėtų nuolatos palaikyti tokią iniciatyvą.
Tačiau dar svarbiau – priemonės prieš juodus režimo pinigus užsienyje ir pirmiausia Vakaruose.
Juk akivaizdu, kad šie pinigai – režimui svarbiausias dalykas ir įkūnija jo esminį principą bei tikslą. Valdžia yra pinigai ir veikla dėl milžiniškų korupcinių pinigų, kurie tuojau pat išplukdomi į saugius užutekius ir plovyklas užsienyje – Vakaruose arba kokiose nors lengvatinės prekybos zonose.
Taigi, Vakarai kartu su kitų pasaulio dalių šalimis, galima sakyti, yra režimo bendrininkai bei jo sąjungininkai apiplėšiant ir apvagiant Rusijos visuomenę. Ne tik tolerancija, bet ir talkinimas korupcijai, apie kurią visi viską ir taip žino, – akivaizdūs.
Galima netgi pasakyti, kad Vakarai yra dabartinio Rusijos režimo sąjungininkai, užtikrindami svarbiausią ir esminę šio režimo gyvybinę funkciją – noriai priimdami į Vakarus siunčiamus nešvarius Rusijos pinigus.
Galbūt ir nėra sukurta pakankamai procedūrų ir priemonių kovoti su šiuo procesu.
Tad Vakarų ir pirmiausia visos ES vienas iš pagrindinių uždavinių turi būti bendra kova su tais juodais milijardais ir visuotinė jų medžioklė.
Juos reikia medžioti visame pasaulyje – juk net ir tie milijardai, kurie slepiami ne Vakarų, o trečiojo pasaulio šalyse, yra skirti tam, kad vėliau vis tiek būtų plukdomi į Vakarus.
Taigi, visų – tarp jų ir specialiųjų tarnybų bei žvalgybų – uždavinys ir turėtų būti itin atidi rusiškų pinigų bei jų kelių kontrolė.
Juk pagaliau tai – gryniausia korupcija, vykdoma didžiuliu mastu. Su tuo juk reikia kažkaip kovoti – pirmiausia dėl savo pačių sveikatos, skaidrumo ir atsparumo.
– Bet dabar Rusijos visuomenė, nors ir iš esmės suvokia korupcinę savo valdžios prigimtį, užsimerkia prieš tai ir netgi tai stengiasi pateisinti, verčiau savo nepasitenkinimą ir agresiją išliedama į išorę, į kovą su išorės priešais ir jų „penktąja kolona“ šalies viduje.
Tad gal tokia pinigų medžioklė režimo pozicijų visuomenėje nė kiek nesukrės? Ar ja būtų siekiama sukelti kuo didesnę paniką paties režimo viduje ir išprovokuoti jo skilimą – juk akivaizdu, kad tokios medžioklės, kurią vykdytų būtent Vakarų valstybės ir jų specialiosios struktūros, bene labiausiai ir bijoma Kremliuje?
– Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad ateis toks laikas, kai Rusijos visuomenė tikrai ims uždavinėti visus svarbiausius klausimus, kurių dabar neužduoda nei savo valdžiai, nei tarptautinei bendrijai.
Tad bene svarbiausias klausimas, kurį ji užduos Vakarams, ir bus toks: „O kur jūs buvote ir ką darėte, kai mūsų valdžia vogė mūsų pinigus?“.
Kas bus, jei tuomet Rusijos visuomenė pareikalaus grąžinti tuos iš jos pavogtus pinigus? Kaip apskritai bus su ja tariamasi ir bendraujama – ne tik šiuo, bet ir kitais klausimais? Juk Vakarai eilinių rusų akyse bus morališkai bankrutavę.
- Tačiau juk ne kas kitas, o patys tie eiliniai rusai yra pirmiausia atsakingi už tai, kas vyksta jų šalyje, ir už tai, kad užsisodino ant sprando tokią valdžią. Tad ar realu tikėtis, kad jie apskritai kada nors sąžiningai suvoks bei prisiims tą atsakomybę ir imsis atitinkamų sprendimų?
Be to, dažnai sakoma, kad griauti dabartinį režimą pavojinga, nes gali prasidėti nekontroliuojami procesai, kurie į valdžią iškels dar tamsesnes ir, aišku, autoritarines jėgas.
Tačiau dabartinio režimo įšaldyti vis viena nepavyks ir naiviai tikėtis, jog jis bus amžinai, negalima. Kuo ilgiau nieko nedarome ir trypčiojame vietoje, tuo mažiau galimybių kaip nors apsidrausti nuo galimų neigiamų šio režimo erozijos ir galimos griūties padarinių.
Tad reikia nedelsiant imtis aiškios, visa apimančios ir, svarbiausia, vieningai palaikomos politinės strategijos su aiškiais tikslais. Pradžiai bent reikia išlaikyti ir tęsti tai, ko Vakarai jau yra ėmęsi, ir galvoti apie rimtesnes sankcijas režimui.
Kita vertus, Vakarų įtaka procesams Rusijos viduje, žinoma, ribota, o režimas toliau gilina apkasus ir mėgina stiprinti savo pozicijas, taip pat ir tarptautines.
Opozicija – visiškai prispausta ir spaudžiama toliau. Jai tenka spręsti tik taktines problemas ir stengtis išgyventi. Artimiausioje darbotvarkėje – Dūmos rinkimai rudenį, kurie gali tapti proga opozicijai bent šiek tiek sustiprinti savo pozicijas. Tačiau, žinoma, ir represijos prieš ją stiprės.
Po įsikišimo į Sirijos karą Rusijos tarptautinis vaidmuo padidėjo, ji atsidarė keletą langų ir sugebėjo įpiršti save kaip neišvengiamą partnerę sprendžiant kai kurias problemas.
Svarbiausias frontas, kuriame Rusija siekia esminio persilaužimo iš tarptautinės izoliacijos, – tarptautinis terorizmas. Maskva stengiasi kuo labiau politiškai išnaudoti Vakarų Europą krečiančius teroro aktus ir pateikti save kaip ne tik neišvengiamą, bet ir bene svarbiausią partnerę kovoje su šiuo blogiu.
Tuo metu tikrąjį Rusijos režimo požiūrį į tuos teroro aktus ir jų aukas Vakaruose išduota režimo propaganda pačios Rusijos visuomenei, kuri persunkta neslepiamos piktdžiugos.
Apskritai Rusija suinteresuota, kad Europa kuo ilgiau turėtų šią problemą ir kad ji būtų kuo didesnė. Kremliui tiesiog reikia, kad ir taip iš principo nestabilus arabų pasaulis kuo labiau priminų kruviną košę – toks jis bus dar ilgai.
Žinoma, Vakarai turėtų keistis informacija su Rusijos specialiosiomis struktūromis apie tarptautinį terorizmą, žiūrint, kiek ta informacija būtų patikima bei teikiama nuoširdžiai, ir bendradarbiauti techninėje bei galbūt karinėje srityje. Tačiau ne daugiau. Juk pačios Rusijos valstybinio terorizmo veiksmai negali būti pamiršti.
Vis dėlto, žvelgiat į ilgalaikę perspektyvą, režimo padėtis tik blogėja, pirmiausia ekonomikos bei socialinėje srityse. Juk tokie režimai kaip Rusijos iš principo nesugeba reformuotis ir neturi ateities.
