Žinoma, šios savaitės naujiena apie prezidentės įsigytą sklypą ir planą pasistatyti namą greičiausiai pasklido ne be pačios D.Grybauskaitės žinios.
Tai tiesiogiai nesusiję su Seimo rinkimais, bet yra nuoseklios šios politikės savo įvaizdžio kūrimo kampanijos dalis.
Šalies vadovė, siekianti atsiriboti nuo tokio bjauraus dalyko kaip partijos, ne mažiau aktyviai stengiasi pasirodyti esanti paprastas žmogus.
Iki šiol D.Grybauskaitė net nėra išėjusi oficialių atostogų, nerengia reprezentacinių pokylių valstybės švenčių proga.
Tad sklypo pirkimas atitinka tokią įvaizdžio politiką mažiausiai dviem aspektais.
Viena vertus, ji demonstruoja, kad baigusi kadenciją nebenorės likti specialiame pateptųjų rezervate Turniškėse, nes yra prieš bet kokias specialias prezidentines privilegijas.
Kita vertus, 16 arų pirkinys už 50 tūkst. eurų toli gražu ne prestižiniame Pašilių kaime tokios materialinės padėties pilietei, švelniai tariant, kuklokas.
Nuogąstaujantieji, ar D.Grybauskaitė ne pernelyg prastai gyvens Vilniaus rajone, gali nebent pasiguosti viltimi, kad baigusi kadenciją ten ji vis dėlto neužsibus.
Juk šios politikės senos ambicijos sėsti į kokią nors aukštą Europos Sąjungos pareigūno kėdę niekur nedingo.
Kad ir kaip būtų, šiomis dienomis prezidentė, be abejo, dalyvavo ir su Seimo rinkimais susijusiose politinėse batalijose.
Absurdiškos gūžynės, kurios vadinosi „vidaus reikalų ministro skyrimas“, savo siužeto painumu ir mįslingumu tikrai nenusileido rusų diversantų pėdsakų paieškoms Juodkrantės pajūryje arba valstybės institucijų ginčams dėl to, ar kirto šią savaitę kažkokie sraigtasparniai Lietuvos sieną Vištyčio užkardos teritorijoje.
Šios gūžynės vyko pirmiausia dėl to, kad D.Grybauskaitei netiko vis nauji premjero A.Butkevičiaus ir ministeriją formaliai kontroliuojančių „tvarkiečių“ vedlio R.Pakso siūlomi kandidatai.
Prezidentės reikalavimai, suprantama, buvo tokie, kaip visuomet tokiais atvejais, – nepartinis, nes partijos yra blogis, o teisėsaugos taikiklyje atsidūrę „tvarkiečiai“ – ypač blogi. Kandidatas taip pat turėjo būti patogus pačiai šalies vadovei.
Negana to, D.Grybauskaitei reikėjo bent nedidelio revanšo prieš premjerą, kai jis atsisakė atleisti „tvarkiečių“ aplinkos ministrą K.Trečioką.
Lyg triušis iš skrybėlės šeštas ištrauktas Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamento vadovas T.Žilinskas kone idealiai atitiko prezidentinius reikalavimus – nėra susitepęs su partijomis, yra valdininkiškai glotnus, dirbo diplomatinį darbą Briuselyje ir yra buvusio ministro R.Palaičio, uoliai padėjusio prezidentei „Snoro“ banko istorijoje nukirsdinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovybę, žmogus.
Dar vienas pliusas – T.Žilinskas yra atleisto S.Skvernelio nedraugas. To neslėpė ir atstatydintas ministras, priminęs, kad buvęs pavaldinys nepakankamai stengėsi dėl pareigūnų statuso ir pinigų.
Pareigūnų su antpečiais – pirmiausia policijos – ir ministerijos aparato kova yra sena vidaus reikalų sistemos bėda.
T.Žilinsko paskyrimas ministru tą problemą atgaivino, ir prezidentė to negalėjo nežinoti.
Tačiau tai, matyt, neatrodo itin svarbu, kai yra proga skelti antausį anksčiau šalies vadovei pasipriešinusiam ir reitingų karaliumi tapusiam S.Skverneliui.
Galima sakyti, kad šia vidaus reikalų ministro skyrimo istorija D.Grybauskaitė vienu smūgiu įmušė net du įvarčius į valdančiųjų vartus.
Premjeras A.Butkevičius vėl buvo paverstas kurjeriu, bėgiojančiu su kandidatų sąrašais, be to, kirsta ir „tvarkiečiams“, ir visoms valdančiosioms partijoms, parodant jas kaip bejėges kadrines aveles.
Juk strateginis prezidentės tikslas prieš Seimo rinkimus – kuo labiau susilpninti dabartinę valdančiąją daugumą, ypač „tvarkiečius“ ir „darbiečius“.
O būtent nuo to, kiek smuks pastarasis tandemas, labiausiai gali priklausyti dabartinės dešiniosios opozicijos galimybės sugrįžti į valdžią.
