Kad atstatydintas ministras pultų vertinti savo įpėdinį, jau savaime yra abejotina elementarios politinės etikos požiūriu. Nors gal dar pusė bėdos.
Tačiau tai, kad portfelio netenkantis ministerijos vadovas taip aršiai kritikuotų jį pakeisiantį pareigūną, kaip darė S.Skvernelis – jau galima laikyti užribiu.
Šiomis dienomis koją virš raudonos ribos ne kartą kėlė ir pareigūnų profsąjungos.
Jų atstovai ir vadovai tiek naująjį ministrą, tiek kitus aukščiausius šalies politikus ir partijas pliekė žodžiais, kurie netoli nuo necenzūrinių.
Kai kuriems profsąjungų vadovams – jau „dzin“.
Dabar jie savo vedliu mato tik „suvalstietėjusį“ S.Skvernelį, o žvelgdami dar toliau, matyt, regi save jau Seimo narių kėdėse.
Tačiau kodėl rinkimų kampanijos dalyviais ir įrankiais klusniai virsta vidaus reikalų sistemoje liekantys dirbti pareigūnai?
Rinkėjai dar turi laiko apie visa tai pamąstyti.
Bet ligšiolinė rinkimų patirtis leidžia spėti, kad valdžioje vėl regėsime nemažai veikėjų, neturinčių ne tiktai aiškių politinių idėjų, elementarios patirties ar nuovokos, bet ir stabdžių.
