V.Matijošaitis visada prašė nevadinti jo politiku ir pabrėždavo savo technokratines pareigas dirbant Kauno meru. Vis dėlto pirmą kartą vykusių tiesioginių mero rinkimų laimėtojui į koaliciją teko pasikviesti socialdemokratus ir liberalus.
Kitoje barikadų pusėje atsidūrė nesutaikomi V.Matijošaičio oponentai konservatoriai, turintys miesto taryboje antrą pagal dydį frakciją.
Pastarieji nesivaržo V.Matijošaičio vadinti diktatoriumi, mat esą visi sprendimai būna priimti dar iki tarybos posėdžio, o tarybos nariai neturi galimybės net nuomonės pareikšti – laikas pasisakymams bei klausimams buvo sutrumpintas triskart.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas, politologas Antanas Kulakauskas neabejoja, kad šiuo metu V.Matijošaitis dar didesne persvara laimėtų Kauno mero rinkimus, o daugumos rinkėjų nuomonė apie jį nepablogėjo.
– Pirmaisiais darbo metais beveik neteko girdėti kritikos V.Matijošaičiui ir jo komandai. Ar jis tikrai nenusipelnė jokių priekaištų? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Kulakausko.
– Praėjo pernelyg mažai laiko, po pirmųjų metų dar sunku vertinti žmogaus darbus. V.Matijošaičio lūkesčiai buvo geri, o bent dalis kauniečių lūkesčių pasiteisino.
Gatvės remontuojamos ir dar bus remontuojamos – padarytas konkretus ir aiškiai matomas darbas. Daugybę metų Kauno įvaizdį darkė vadinamieji pastatai vaiduokliai. Sprendimą pavyko surasti V.Matijošaičio šeimos įmonei – vieno tokio statinio jau neliks.
Biurokratijos, savivaldybės tarnautojų skaičiaus mažinimas – taip pat populiarūs ir rinkėjams patinkantys žingsniai.
V.Matijošaitis atėjo dirbti su visai kitokios viešosios politikos vizija. Visiems nusibodo neefektyvi partokratinė biurokratinė politika. Susirinkę politikai apsvarstydavo dešimtis klausimų ir išsiskirstydavo, nes projektams vykdyti nerasdavo pinigų. Tiesa, vėliau būdavo paviešinamos skandalingos istorijos ir išaiškėdavo, kad iššvaistytos milžiniškos lėšos.
V.Matijošaitis atėjo dirbti su didelio sėkmingai veikiančio verslo savininko reputacija, jam nebereikia įrodinėti, kas yra V.Matijošaitis. Kauno meras atsidūrė tarp lyderių nacionaliniame populiariausių politikų sąraše – miestų merai seniai nėra užėmę tokių pozicijų.
Būdamas verslo žmogumi jis daugelį dalykų mato tikroviškai, tačiau išteklių pritraukimas problemoms spręsti politikoje yra sudėtingesnis procesas. Meras vis dėlto yra politinė pozicija, nes Kaunas nėra privatus miestas.
– Susidaro įspūdis, kad V.Matijošaičiui kritikos nedrįsta pareikšti ne tik koalicijos partneriai, bet ir opozicija. Ar jie pernelyg silpni, ar neturi rimtų argumentų, o gal tikrai meras elgiasi kaip diktatorius, kuris neleidžia opozicijai net žodžio ištarti?
– Tarybos posėdžių metu priimami sprendimai, kurie jau būna aptarti komisijose, frakcijose, komitetuose. Procedūras atlikus tvarkingai, nebėra prasmės ilgai sėdėti. Jeigu klausimas nuo pradžios būtų sprendžiamas tarybos posėdžiuose, tai visiškai aišku, kad ir po 10 posėdžių liktų neišspręstas.
V.Matijošaitis tapo alternatyva partokratijai ir kartu su savo komanda vykdo nepartinę dalykišką dešiniosios pakraipos politiką.
Kauno meras priešinasi įsigalėjusiai politinei tvarkai. Prikurta įvairių kontroliuojančių institucijų, kurios dažnai paralyžiuoja bet kokią veiklą. Štai viešieji pirkimai – tai visiškai iškrypėliškas reikalas. Paprasto popieriaus pirkimo procedūra gali užtrukti kelis mėnesius, nors tam tikrai nereikia išskirtinių gebėjimų.
Kita vertus, aišku ir tai, kad viso verslo modelio neįmanoma perkelti į politiką.
Visada siūliau aiškiau atskirti tarybos ir mero, kaip vykdomosios valdžios, veiklą. Meras neturėtų būti tarybos narys. Man labiausiai priimtinas Lenkijos modelis, kai miesto taryba tik kontroliuoja merą.
– Miesto savivaldybė aktyviai giriasi gerais savo darbais. Kokia tikimybė, kad lygiai taip pat aktyviai slepiami slapti susitarimai ir sandėriai?
– Kiek matau viešojoje erdvėje, opozicijos kritika man įspūdžio nedaro. Konservatoriams nieko kita ir nelieka, taip elgiasi visi politikai. Jokių kitų įtarimų ir blogų ketinimų aš nematau. Kol niekas nieko neiškėlė į viešumą, tai nieko ir nežinome. Jokių garantijų šiuo klausimu negalima duoti.
– Kaip V.Matijošaičio elgesys gali pasikeisti artimiausiais metais ir ko gali tikėtis kauniečiai? Ar galima tikėtis jo pavardę išvysti kandidatų į šalies prezidento postą sąraše?
– Jis tikina, kad nesiruošia dalyvauti nei Seimo, nei prezidento rinkimuose. Nors asmeniškai šio žmogaus nepažįstu, aš linkęs juo tikėti. Kita vertus, jis kalba apie dabartinę situaciją, o po penkerių metų gali atsirasti kokios nors ambicijos, susiklostyti tam tikros sąlygos.
Mero ir verslo žmogaus darbe yra daug panašumų, nes nuolat tenka spręsti ūkinius reikalus, tačiau klaidinga akcentuoti, kad mero darbas nėra viešoji politika. Meras negali pats sutvarkyti visų reikalų, tenka žiūrėti, iš kurio galo pradėti, kad tai patiktų rinkėjams, nekiltų aršus konkurentų pasipriešinimas. Tuomet reikia skaičiuoti, ar gali laimėti, nors ir būdamas teisus. Prezidento funkcijos yra visai kitokios.
Ką galėčiau merui patarti? Sunku dalyti pamokymus, nes reikia turėti tokio darbo patirties. Tiek Seime, tiek tarybose susirenka gausybė nelabai kompetentingų žmonių. Dar būtų blogiau, jeigu ten būtų tik profesionalūs politologai. Kiekvienas jų turi gausybę teorinių vizijų, tačiau jas įvykdyti būtų labai sunku.
V.Matijošaičiui patarčiau tęsti dalykišką politiką, neužmirštant demokratinės politikos aspektų bendraujant su oponentais ir bendruomenėmis, skatinti juos užsiimti miestui naudingais reikalais. Tai būtų dar vien plyta demokratijos plėtotei savivaldos lygmeniu, o stipri savivalda aktyviai dalyvaujant bendruomenei užtikrina demokratijos sėkmę.
