Jam skauda, kad buka prastuomenė neįvertina jo pasiaukojančio prakaito įstatymų leidybos baudžiavoje. Nesupranta, kiek nervų ir protinio darbo reikalauja veikla Lietuvos ir Andoros tarpparlamentinių ryšių grupėje.
Neįsivaizduoja, kokias golgotas reikia keliais išminti komitetuose, darbo grupėse ir kanceliarinėse išlaidose.
Garbės žodis – kartais norisi žmones internete graudinti ne visokiais katinukais, o mūsų parlamentarais.
Nori sujaudinti jautresnę dūšelę – pacitavai kelias B.Vėsaitės eilutes. Nori dar daugiau išspausti ašarų – prašom, P.Gylys paraudos, kodėl jo niekas nevertina.
Jeigu ir tada akmeninė širdis neapsipila krauju, lieka M.Zasčiurinsko filosofiniai išvedžiojimai, kuriuose grakščiai jungiasi karmos diagnostika ir pradinuko atradimai.
Negali nesutikti su šia tarp Raseinių ir Dubysos skriejančia rauda. Ar nebūtų maloniau kasdien spaudoje skaityti antraštes „Seimo nariai susigaudė tarp daugybės pasiūlymų“?
Ar neapimtų mūsų visų kolektyvinis katarsis išvydus reportažą, kuriame budrus Seimo narys guviai pasakotų: „Šįsyk labai gerai supratau, už ką balsuoju, ir iš pirmo karto paspaudžiau reikiamą mygtuką.“
Ir net nesinori fantazuoti, kas dėtųsi mūsų visų psichikoje išgirdus: „Pasirinkau plenarinį posėdį ir balsavimą vietoj pasivažinėjimo į koncertą rinkėjams, nes šis įstatymo projektas itin svarbus.“
Ištiktų tokia euforija, lyg po Lietuvos futbolo rinktinės triumfo pasaulio čempionato finale.
Tačiau vien praėjusią savaitę teko įsitikinti, kad tokių euforijų teks gerokai palūkėti.
Iš pradžių plenariniame posėdyje mūsų Seimas toliau sėkmingai tęsė Socialinių reikalų ir darbo komiteto pradėtą naujojo socialinio modelio tobulinimą. Kitaip sakant, ant braižymo lentos atsiradusio pusėtino krovininio automobilio projekto peckiojimą tol, kol iš jo nepasirodo prieštvaninė pėdų rišamoji mašina.
Ko norėti, juk komitetas, kuriame sėdi šventoji politinių lunatikų trejybė – R.Dagys, M.Zasčiurinkas ir J.Varkala, gali dar ne tokius Heraklio žygdarbius nuveikti.
Antikinius žygdarbius įstatymo leidybos citadelė toliau tęsė, galutinai susipainiodama su pataisomis, reglamentuojančiomis žurnalistų atsakomybę už neviešos teismo procesų medžiagos paviešinimą.
Todėl po viso to nekaltini žmogus savęs, kai ima prieš akis šmėžuoti viliojanti Konstitucijos pataisa: „Seimas yra tautos įstatymų neleidžianti atstovybė. Į Seimą 4 metų kadencijai renkami didžiausi Tautos prietrankos ir atsilupėliai. Savo kadencijos metu Seimo narys neturi teisės imtis jokio visuomenei naudingo ar nenaudingo darbo, jis tiesiog sėdi, o Tauta yra rami – mat žino, jog bent 141 atsilupėlis nieko pridirbti nesugebės.“
Žinoma, tokia pataisa sukeltų audrą konstitucinės teisės doktrinoje, bet tai būtų tik lengvas brizas, palyginti su tais bepročiavimais, kurie kažkokiais stebuklais sėkmingai persikelia iš įkaitusios Seimo nario vaidentuvės į įstatymų projektus, o po to ir į gyvenimą.
Todėl kai kitąkart, mielas parlamentare, imsi skųstis nekokia lemtimi, nusviedusia į labiausiai neįvertintą kėdę Lietuvoje, kai vėl pasvajosi apie tai, koks būtų rožiniais ir žydrais potėpiais padabintas horizontas, jeigu jo nebjaurotų žurnalistai, imk ir paklausk savęs: ar aš šiandien supratau, už ką balsavau, spausdamas mygtuką, ar paklusau pirmam ir pamatiniam gamtos dėsniui – jeigu gali nekurti pataisų, nekurk?
Taip, tai nėra lengva. Mygtukai net trys, o pataisų kartais būna daugiau. Bet juk niekas ir nesakė, kad bus lengva. Bet, žiū, vieną kartą iki galo paskaičius įstatymo projektą kitą kartą bus lengviau, o trečią – dar paprasčiau, o po to, aure, nutils raudos bei skundai.
Ir stos tada ramybė tarp Raseinių ir Dubysos, o Seimo reitingai pagaliau prisivys ir gal net (cit, neprikarksėkim) pralenks Lietuvos futbolo rinktinės FIFA reitingą.
