Jis įsitikinęs, jog tai nebuvo atsitiktinė pavienių karių agresija: „Kremliaus planas buvo gerai organizuotas ir neabejoju, kad jis buvo vykdomas su pačia aukščiausia Sovietų Sąjungos valdžia“.
1991 metų sausio pradžioje G.Vagnorius rengė nutarimą dėl draudimo Vyriausybei kelti kainas, bet Vyriausybė šiam nurodymui nepakluso ir kainas pakėlė kelis kartus.
„Aš turėjau išsiaiškinti iš kur atsirado ši iniciatyva. Tai buvo pretekstas išvesti žmones į gatves, ir sukelti nepasitenkinimą“, – pasakojo G.Vagnorius.
Sausio 8-ąją jis priėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir paprašė rengti balsavimą prieš kainų pakėlimą. Vyriausybės nutarimas buvo atmestas.
G.Vagnorius prisiminė, kaip po Sausio įvykių Komunistų partijos veikėją Vladislavą Švedą ir Lietuvos KGB pirmininką Stanislavą Capliną privertė sprukti iš Lietuvos. „Aš bandžiau juos apsaugoti nuo galimo keršto ir įspėjau, kad mes negalėsime pasiūlyti jokios apsaugos. Tuo pačiu turėjau Lietuvą apginti nuo KGB ir nuo galimo jų dalyvavimo kitose akcijose“, – pasakojo tuometis premjeras.
Tokių įspėjimų sulaukę V.Švedas ir S.Caplinas iš Lietuvos išvyko per parą.
„Nežinau, ar dabar naudočiau tokį metodą, bet tada buvau jaunas ir naudojau visus metodus, kurie padėjo apsiginti“, – kalbėjo G.Vagnorius.
Po kurio laiko S.Caplinas buvo rastas nužudytas Rusijoje. G.Vagnorius svarstė, jog tai galėjo sovietų būti kerštas už išdavystę ir pabėgimą iš Lietuvos.
G.Vagnorius pasakojo, jog tuo metu sovietų kariai Lietuvoje rengė daug ginkluotų provokacijų: „Mes jokiu būdu negalėjome įsivelti į ginkluotas provokacijas ir į jas atsakyti ginklu. Žinojome, kad po kurio laiko pasaulis pamirš, kas ką darė, ir mes nebesulauksime jokios tarptautinės paramos“.
