Mėgstu stebėti ne tik savo katę, kurios elgesys labai dažnai išduoda tam tikrus visuomenės elgsenos ypatumus. Man patinka ir vadinamoji vaikų išmintis. Tiesa, ji kažkur išgaruoja, kai mokykla juos ima vesti doros keliu į šviesųjį rytojų.
Kita vertus, katės ir vaikai labai panašūs. Bent jau tuo, kaip tiek su vienomis, tiek su kitais elgiasi šiuolaikinės supermamytės. Tiū tiū tiū. Bū bū bū. Ga ga ga. Nenuostabu, kad taip auklėjamos saulelės niekada netampa šviesiojo rytojaus atstovais – politikais, Seimo nariais.
O kaip užauginti Lietuvos politiką, Seimo narį? Tereikia laiku pastebėti tam tikras savo kūdikėlių savybes ir jas puoselėti, ugdyti. Kokios tos savybės? Jų daug, bet pabandykime sunumeruoti bent kelias. Pradžiai turėtų užtekti.
1. Jeigu jūsų vaikas esą ne vietoje ir ne laiku paleidžia kakarynę, jokiu būdu jo neraminkite ir netildykite. Atvirkščiai – skatinkite jį klykti, balbatuoti, triukšmauti pačiose neįtikinamiausiose vietose.
Galite net pasinaudoti I.Pavlovo sąlyginio reflekso sukėlimo metodu. Tarkime, jei su savo vaiku ant rankų sėdite operos ir baleto teatre arba net laidojimo rūmų salėje, įžnybkite jam į užpakaliuką ir sudrumskite ramybę.
Kai jis ims spiegti, raginkite jį tai daryti garsiau ir lyg tarp kitko vis paklauskite: „Ką tu čia mums visiems tokio svarbaus nori pasakyti?“ Jei po kiek laiko jūsų pupulis net neįžnybtas paleis kakarynę vos patekęs į tylos zoną, būkite tikri: rinkimus jis kada nors tikrai laimės.
2. Jūs darote didžiulę klaidą, jei per prievartą bandote išlupti savo kvykiantį ir besipriešinantį vaiką iš vežimėlio, automobilio kėdutės, smėlio dėžės ar kitos jam patogios vietos. Vaikas kūkčioja, silpnomis rankytėmis laikosi iš visų nelygių jėgų, o jūs jį išraunate kaip baravyką.
Nedarykite taip. Tiksliau, prieš tai darydami patepkite jo rankutes kokiais nors organinės kilmės klijais, kad nepakenktų sveikatai, ir tada tempkite, lupkite, raukite. Kartokite: „Eikš pas tėvelį, eikš pas mamytę.“ Nekreipkite dėmesio į jokius „nenoliu“: jūsų akių šviesa turi išmokti išsilaikyti poste ir atlaikyti visokias ten interpeliacijas.
3. Kai keisčiausiose namų kertelėse pradėsite rasti suslėptus žaislus, saldainius ar net gendančio maisto gabaliukus, jokiu būdu nebarkite savo dukrelės ar sūnelio. Kaip tik didžiuokitės – jūsų atžala daro pažangą!
Kai vaikas išmoks taip slėpti vištos kulšį ir kitus savo turtus, kad jūs net pagal kvapą nesugebėsite rasti, galėsite neabejoti: jis taip gerai perprato darbą su „ofšorais“, ar lengvatinių mokesčių zonomis, kad ateityje jam nebus baisūs net prasti Panamos popieriai.
4. Jums, aišku, nepatinka, kad jūsų atžala labai drovi ir atžagaroka su svetimesniais asmenimis nei tėvelis ir mamytė. Be reikalo. Mat tai visai nėra drovumas ar atžagarumas. Jei šias savo vaiko savybes ugdysite, jis galiausiai sąmoningai supras, kad dirbti visiems neįmanoma – tad reikia dirbti tik tiems, kuriems reikia, tai yra saviems.
Džiaukitės ir tada, kai jūsų mažylis į darbą paleidžia gaidžius ir delniukus vos išvydęs senyvo amžiaus žmogų, net senelį ar senelę. Ši Lietuvos visuomenės kasta jam visą karjerą tik trukdys – ne tik prisiklijavę susiraukšlėjusiais delnais prie postų, bet ir nieko neveikdami, tik reikalaudami europinių pensijų.
5. Nieko savo vaikui nežadėkite, bet džiaukitės, jei jis daug žada ir kasdien žada vis tą patį. Neskatinkite jo padaryti tai, ką prižada. Anaiptol. Taip galite atmušti norą žadėti. Geriau raginkite jį kasdien prižadėti ką nors nauja. Kai jūsų mažylis ims žadėti ne tik nusiplauti rankas prieš valgį, susitvarkyti kambarį, klausyti tėvelio ir mamos, bet ir padidinti pensijas ar sumažinti socialinę atskirtį, tada jau būsite visiškai tikri: jis tapo tikrų tikriausiu politiku.
„Taip, Lamūnai, noliu būti Halis Potelis“, – mano minties vingius po vaikų išmintį nutraukė mažasis Tadas. Tada mudu vaikiškai nusijuokėme.
