Nėra jokios Darbo partijos. Tai Uspaskicho partija ir tokia liks net jam mirus. Lygiai taip paksistai, karbauskininkai, tomaševskininkai, brazauskininkai-butkevičininkai ir t.t. Pavardę giminei pas mus duoda tėtukas – visa kita tik garnyras, prieskoniai ir kordebaletas.
Štai TS–LKD, per neapsižiūrėjimą pabuvusi ir TSKP. Senolis turėjo charizmą ir tapo istorija. Jį stebėdamas negali būti abejingas, nesvarbu, ar nutirpai iš meilės, ar spirgi iš neapykantos. A.Kubilius irgi generavo emocijas: vieniems – įtūžį, kitiems – norą ginčytis, tretiems – nenugalimą žiovulį.
Net I.Degutienė sugebėdavo sužadinti jausmą. Tegu tik vieną – begalinį, nykų nuobodulį belaukiant, kol baigs samprotauti, bet juk tai žmogiška reakcija! Ir šitų senių klausantis nekildavo dvejonių – jiems svarbu, apie ką kalba, ir dėl to jie net šiek tiek susijaudinę.
Bet tai jau apaštalų darbai. Stebint modernųjį archangelą jokių emocijų nekyla. Kalba atsainiai, nuobodžiaudamas. Kaip studentas, atsakinėjantis gerai išmoktą pamoką, ar praktikantas, dėstantis trejetukininkams pratybų uždavinį. Komjaunimo sekretoriaus, kuriam klasėje niekas nedrįsta prieštarauti, tonu.
Šneka labai protingai ir abejingai. Kaip apie nesvarbų dalyką, dėl ko jis visiškai nesijaudina. Tik nori išmaniai paskelbti teisingas ir seniai žinomas tiesas, kurios iš esmės jam nerūpi. Jei ir nerimauja, tai tik dėl noro nuginčyti pašnekovą. Jei ir nervinasi, tai tik dėl to, kad jo nesupranta.
Ir žmogus čia nekaltas – jis tiesiog toks yra. Išaugintas šiltnamyje, plastmasinis, taisyklingų formų. Garsi pavardė ir atėjimo į politiką istorija simpatijų neprideda. Tik sustiprina ne savo darbu, gabumais ir guzais ant kaktos, o giminyste ir vyresnybės protekcija prasimušusiojo įspūdį.
Tai – visiškas partijos krachas. Apie jokius balsų antplūdžius ir nesvajokit. Jie kasdien varva lauk kaip iš kiauro kibiro. Vakarais išjungi ekranus ir girdi, kaip į palangę kapsi.
Partijoje tikrai yra vertų žmonių, žinomų politologų, gerbiamų mokslininkų. Ir jau tikrai geresnių oratorių, sugebančių sukelti klausytojo susidomėjimą ir bent kokią emociją.
Neabejingų tiems žmonių skauduliams, apie kuriuos kalba. Bet ne jie užsako muziką. Ir partijos dauguma to nesupranta arba pasiduoda vadovybės frakcijų intrigoms ir įtaigai.
Rinkimų rezultatai tą neišvengiamai parodys. Ir vėl visi bus baisiai gudrūs, kai šaukštai po pietų.
Tik kažkodėl nei kiek negaila. Nes tikrai patys kalti. Ir iš kur tas ožių užsispyrimas ir įsitikinimas, kad viską konservatoriai pasaulyje žino ir moka geriau?
