Kai buvo įkurtas VSD, generalinis direktorius M.Laurinkus buvo ir vienintelis šio departamento darbuotojas. Per metus šioje tarnyboje buvo įdarbinta apie 30 žmonių. Kai kurie darbuotojai saugumo sumetimais dirbo ne savo pavardėmis.
VSD buvo pavaldus Vyriausybei, todėl Vyriausybės vadovui turėjo teikti informaciją apie Lietuvai galinčias kilti grėsmes.
Nuo 1990 metų pradžios VSD pastebėjo, jog suaktyvėjo kai kurie Šiaurės miestelyje įsikūrę kariniai daliniai, juose dažniau pradėjo lankytis karininkai iš Maskvos.
Padidėjo ir karių bendravimo slaptumo lygis, tai pajuto Šiaurės miestelyje įdarbinti Lietuvos žvalgybininkai. „Padidintas slaptumas mums buvo signalas, kad kažkas yra ruošiama, todėl apie tai informavau ir Vyriausybę, ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą“, – pasakojo M.Laurinkus.
Prezidiumo nariams jis pasiūlė pagal planą visą parą budėti Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Saugumas buvo sustiprintas ir Lietuvos pasienyje.
M.Laurinkus pasakojo, kad tuo metu stiprios žvalgybos Lietuvoje nebuvo, todėl daug informacijos buvo sužinoma pasinaudojus asmeninėmis pažintimis.
To meto pareigūnai laikėsi nuostatos, gavus informacijos apie galimą grėsmę, neskelbti jos viešai per žiniasklaidą ir negąsdinti gyventojų.
Žvalgybininkai prognozavo, jog karinė ataka neišvengiama, tik nebuvo žinoma, kurią tiksliai dieną ir kokiomis pajėgomis bus puolama. „Ne visi dalykai galėjo būti prognozuojami, netikėtumų buvo ir mums patiems“, – prisiminė buvęs VSD vadovas.
Jo nuomone, šių neramumų priežastis nebuvo kainų pakėlimas: „Manau, kad tai buvo suderinta Kremliuje ir puikiai žinoma Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.“
Beveik visi Sausio 13-osios bylos teisiamieji – kariškiai, todėl teismas siekė išsiaiškinti, ar jie žinojo apie tai, kad Lietuva jau yra nepriklausoma, ir kokia yra politinė situacija.
„Visi kariai, nuo žemiausio lygio, tikrai žinojo, kas vyksta. Ypač tie, kurie buvo Lietuvoje“, – į šį klausimą atsakė M.Laurinkus.
