Prieš savaitę surengęs akciją Kirtimų tabore 33 metų M.Balčiūnas sulaukė ne tiktai palaikymo, bet ir čigonų teisių gynėjų priekaištų.
Esą plakatai „Čia pardavinėjama mirtis!“, „Čigonų taboras – tai vieta, kur turėtų būti kapinės!“, giltinėmis ir budeliais persirengę eitynių dalyviai žeidžia taboro gyventojus.
Reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ vadovas M.Balčiūnas įsitikinęs – apie narkotikų liūną reikia nuolat priminti, nes kol kas niekas nejuda į gerąją pusę.
M.Balčiūnas – ne iš tų kalbėtojų, kurie vien seminaruose ir simpoziumuose skaito pranešimus apie narkomanijos žalą.
Kas tai yra, jis išbandė savo kailiu, nes aštuonerius metus vartojo kvaišalus.
– Lankėtės tabore praėjusią savaitę, dažnas svečias ten būdavote, kai vartojote narkotikus. Kas tabore pasikeitė nuo tų laikų? – „Sostinė“ paklausė M.Balčiūno.
– Pastebėjau, kad tabore liko mažiau lūšnų. Labiausiai apmažėjo Žemutinis taboras.
Anksčiau jis buvo išplitęs ir už geležinkelio, narkomanai žargonu šią vietą vadindavo „za železkoi“. Ten taip pat buvo parduodami narkotikai.
Narkotikų prekyba kiaurą parą vyksta ir dabar – atvažiuoja miesto autobusas, ir visas būrys narkomanų traukia į taborą. Kaip ir anksčiau, jie taip pat keliauja taksi, pėsčiomis. Taigi beveik niekas nepasikeitė. O juk prabėgo dešimt metų. Tiek laiko nevartoju narkotikų.
Panaši liko ir narkotikų prekybos apimtis. Vadinasi, dar reikės ne vienos akcijos, kad reikalai pradėtų judėti į gerąją pusę.
– Nebuvo baisu žengti į taborą, kur jus pažįsta, prisimena?
– Nebijau, nors mus čigonai apmėto įvairiais daiktais ir iškeikia. Turiu visą apsaugininkų armiją iš mūsų centro. Jie padarytų bet ką.
Taip, taborą pažįstu iš vidaus ir man baisiausia, kad čigonai narkotikų prekybai išnaudoja savo vaikus. Tarkime, liepia mažyliui po drabužiais pasikišti kilogramą heroino ir jį įnešti į taborą. Vaiko juk niekas netikrins.
Narkomanai irgi ne visada būna draugai. Man nuo kelių narkomanų teko bėgti iki Salininkų, o vienas sveikstančių reabilitacijos centre pasakojo, kaip narkomanas jam suvarė peilį į pilvą.
Kai esi priklausomas nuo narkotikų, pyksti, šlykštiesi taboru, bet vis tiek ten važiuoji. Kai tabore trūkdavo heroino, čigonai jo kainą pakeldavo du ar net tris kartus, atvirai tyčiodavosi iš narkomanų.
Tomis dienomis narkomanai už atneštus vogtus daiktus gaudavo grašius.
– Prikurta daugybė programų, atrodo, ir policija dirba, bet kvaišalų prekyvietė veikia kaip ir anksčiau. Kodėl?
– Narkotikų prekyba – tai dideli pinigai. Ne vienas buvęs narkomanas man prisipažino, kad prieš policijos reidą kažkas paskambindavo ir taborui apie tai pranešdavo.
Nesakau, kad visi policininkai korumpuoti, bet jų gretose dar visokių pasitaiko. Be to, reikėtų kelti pareigūnų kvalifikaciją, nes kova su narkotikų prekyba – specifinė sritis. Juo labiau kad tabore sukurta sistema, kurią ir man teko pažinti.
Matau bene vienintelį išeitį – išsklaidyti taborą, iškraustyti jo gyventojus į skirtingas vietas.
Tik taip ta velnio irštva būtų išnaikinta.
Tiesa, prieš tai sukyla kitų rajonų gyventojai – kaimynystėje beveik niekas nenori turėti čigonų šeimos. Štai ir išeina uždaras ratas. O juk apgyvendinus čigonus kitose vietovėse juos būtų lengviau kontroliuoti, stebėti, kuo jie užsiima.
Juk jau pasitaikė ne vienas pavyzdys, kai, prasidėjus narkotikų prekybai kitose Vilniaus vietose, kaimynai apie tai pranešdavo policijai. O kas praneš apie kvaišalų prekybą tabore? Aišku, kad niekas.
– Ar išsklaidžius taborą neprisišauksime naujos bėdos? Juk narkotikų prekyba išplis po visą miestą.
– Bet tada narkotikų prekeivius bus lengviau išgaudyti. Daug nuomonių apie tai teko girdėti, bet pagaliau reikia bandyti ką nors keisti.
– Vieną reabilitacijos centrą įkūrėte Elektrėnų savivaldybės Latvių kaime, kitą steigiate Lazdėnuose (Elektrėnų sav.). Gal dėl to ir pabėgote iš Vilniaus, kad daugiau nekiltų pagundų?
– Tikrai ne dėl to – tiesiog čia pradėjau veiklą, dar esu bažnyčios pastorius Elektrėnuose.
Galėčiau grįžti į Vilnių, nejaučiu baimės, kad šis miestas mane vėl įtrauks į negerus dalykus, nes esu laisvas.
Kai mečiau narkotikus, Vilniuje pradėjau važinėti po narkomanų landynes. Kalbėdavau su jais, pamokslaudavau, pirkdavau valgyti. Kol dar nebuvo reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“, siūlydavau narkomanams kreiptis į kitas gydyklas.
O dabar reabilitacijos centro gyventojus mokau: jeigu Dievas prisilietė prie tavo širdies ir tu tapai laisvas, atsidėkok Dievui ir kitiems žmonėms papasakodamas apie tą viltį, kurią gavai.
Tad reabilitacijos centre niekas neužsisklendžia savyje – einame ne tik pas narkomanus, bet ir jų tėvus, kalbame, kad yra išeitis, rengiame akcijas.
Lankomės stotyje, kur daugybė narkomanų, eidavome į Misionierių ligoninę, kurioje jie gyveno. Pavyzdžiui, narkotikus vartojanti mergina ten su tokiu pat draugu ir šunimi gyveno keturių kvadratinių metrų ploto tualete. Pažinojau ją nuo senų laikų, kviečiau į reabilitacijos centrą, bet ji atsisakė.
Daugybė narkomanų ir prostitučių gyvendavo Misionierių ligoninės pastogėje. Ten toks baisus šiukšlynas, o žiemą tokie skersvėjai, kad iš karto gali ligą susigauti.
Baisios landynės ir prie stoties. Važiuojame ir mėginame iš jų ištraukti narkomanus.
– Sunku ištraukti?
– Sunku. Priklauso nuo žmogaus. Mes negalime už jį pakeisti gyvenimo. Jis turi pats to siekti. O kai kurie narkomanai visiškai neturi vilties.
Bet jeigu žmogus sutinka, į reabilitacijos centrą vežame iš karto, nes kiekviena dozė – tai rizika.
Beje, pasiskaityti apie mūsų reabilitacijos centrą galima tinklalapyje naujasgyvenimas.lt, gal tai kam nors bus paskata pradėti naują gyvenimą?
– Ar atvežę narkomanus į reabilitacijos centrą nerizikuojate – juk jiems prasideda abstinencijos priepuoliai?
– Jiems lengviau ištverti abstinencijos priepuolius pas mus, nes šalia yra žmonės, kuriems tai jau teko patirti, kurie eina sveikimo keliu.
Kas kita ligoninėje, kur aplanko tik vaistus galintis skirti gydytojas. Bet jis pats niekada nėra patyręs tokios būsenos.
Dėl to narkomanams ten taip sunku ištverti. Kaip ir namie, kur atsiranda daug draugų ir kartu pagundų.
