Jeigu Lietuvoje būtų prigijusi dvipartinė sistema, socialdemokratai
dabar atrodytų geriau, bet ir kompanijoje su avantiūristinėmis
partijomis labai smarkiai nepralošė, išlaikė pusiausvyrą. Nors ir
paslydinėję ant ledo, jie pretenduos vadovauti valstybei dar ketverius
metus. Savaime suprantama, ne vieni.
Tik gal nauja kompanija bus ne tokia šokiruojanti. Bet ir tai, kas
šokiruoja, nėra ideologiniai skirtumai, o tikri ar netikri skandalai bei
teismo procesai.
Galima net eksperimentuoti. Jeigu koaliciją sudarytų socialdemokratai
ir konservatoriai, nuostaba, o gal ir pasipiktinimas, truktų ne ilgiau
kaip pusmetį, po to visi priprastų ir manytų, kad taip ir turėjo būti.
Politinį gyvenimą ES pakeitė iš esmės, dominuoja ir dar ne vienus metus
vyraus bendri susitarimai ir taisyklės, o jų besilaikantieji garantuotai
sulauks nemažos dalies rinkėjų paramos.
Situacija keisis, kai į valdžią pradės ropštis euroskeptikai, kai
„Brexit“ idėja užsikrės ir kitos ES narės, kai pasibaigs eurofondai ir
dar nepasenusioms ES narėms, taip pat ir Lietuvai, reikės ieškoti savų
išteklių.
Bet kitai koalicijai tokie sukrėtimai dar negresia. Kol kas vienintelis
iššūkis Lietuvoje esamai politinei rikiuotei yra kylantys „valstiečiai“
ir „žalieji“, kurie pagal neprognozuojamą mūsų krašto rinkėjų
pasirinkimą gali pradėti diktuoti sąlygas. Tačiau tai tik inercinė
įsisenėjusių Seimo partijų baimė.
Vis dėlto požeminiai artėjančių iššūkių Europoje dūžiai jau girdėti, ir
būtų gerai, kad būsima Lietuvos valdžia į juos įsiklausytų, suprastų jų
reikšmę. Tai, kas atidunda, nėra negirdėti signalai iš kosmoso, bet iš
daug arčiau, iš kai kurių kaimynų, kurie nupaišo užsienio politikos
kontūrus.
Lietuvos užsienio politika nuo nepriklausomybės atkūrimo laikėsi
tęstinumo principo, o besikeičiančios valdžioje kairė ir dešinė to
paisė. Konfliktiniais atvejais sugebėdavo susitarti ir net bendrą
dokumentą pasirašyti.
Aktyvios, ne turistinės, užsienio politikos laukas ilgą laiką buvo
eurointegracija su to paties tikslo siekiančiomis kaimynėmis Latvija ir
Lenkija, ir ne itin priešiškomis, į savo problemas nugrimzdusiomis
Baltarusija ir Rusija.
Mintyse lyginant, kas vyksta šiuo metu, anuometė Rusijos reakcija į NATO
plėtrą buvo panaši į diskusijų klubą, bet ne į aktyvų pasipriešinimą.
Kremlius šią temą pradėjo gvildenti, kai jau šaukštai buvo po pietų.
Dabartinė Rusija iš esmės skiriasi net nuo jelciniškos Rusijos likučių.
Remiantis tuo, kas įvyko Pietų Osetijoje, Abchazijoje, kas vyksta
Ukrainoje, nekalbant jau apie Padniestrę, tebeteigiama, kad Rusija
stengiasi atkurti SSRS.
Tebemanoma, jog tokia vieno ar kelių Rusijos naujų vadų ambicija sužlugs
– pirmiausia paplauta elementarios ekonominės krizės. Atitinkamai
formuojama ir ES narių užsienio politika, paremta mechaniniu signalo ir
atsako principu. Blogas Rusijos poelgis – sankcija. Kitas toks pat
žingsnis – vėl sankcija.
Bet žingsniai nesibaigia, o sankcijos vis labiau stringa. Šis procesas
stumia į aklavietę. Todėl, kad Vakarai vis dar nesusigaudo, kas vyksta
Rusijoje. Rusija, net sunkmečiu negailėdama karinėms išlaidoms ir
produkcijai realizuoti, konkrečiais veiksmais kombinuoja megavalstybę
su nauja ideologija, artima ne kokiai nors socialinei utopijai, bet
religijai.
Pasiseks tai ar ne – atskira tema. Bet esamos situacijos formuojant
užsienio politiką negalima ignoruoti. Beje, Rusija jau paskelbė, kad ji
niekada nebegrįš į buvusį santykių su ES lygį. Tą patį dėl savo sferos
patvirtino ir NATO vadovas. Kokie bus nauji santykiai su Rusija,
priklausys nuo politiką formuojančių žmonių, kurie taip pat keičiasi.
Atkūrus nepriklausomybę buvo labai svarbu, kas po rinkimų bus užsienio
reikalų ministras. Įstojus į ES ir NATO rinkėjų susidomėjimas užsienio
politika sumenko. Geopolitinių iššūkiu metu vėl tampa aktualu, kas
vadovaus URM. Ne vien man tikriausiai aišku, kokios užsienio politikos
laikysis patekę į valdžią socialdemokratai ar konservatoriai. Net ir
užsimojus ką nors pakeisti ji prognozuojama.
Tačiau kokios užsienio politikos laikytųsi partija nebuvusi ir staiga
atsidūrusi valdžioje? Intriguojamas klausimas. Ar naujo URM vadovo
atranka vyktų taip pat, kaip neseniai vidaus reikalų ministro – kas
savaitę vis naujas kandidatas?
Į Seimą pretenduojančios partijos vengia savo programose užsienio
politikos problemų kėlimo, juo labiau savo pozicijos aiškinimo,
palikdami tai prezidentei. Deja, ir prezidentė metiniame pranešime
stengiasi šią dalį perskaityti kuo greičiau.
Galbūt dar esamam, bet būsimam užsienio reikalų ministrui –
garantuotai, kils galvos skausmas dėl Rusijos veiksmų visiškai pašonėje.
Rusijos naikintuvų manevrai labiau nei greta JAV karinio laivo nėra
atsitiktinis incidentas.
Šia proga žiniasklaidoje atsirado I.Ponomariovo, Dūmoje balsavusio prieš
Krymo prijungimą prie Rusijos, kalba, pavadinta „V.Putinas dar
šiemet kėsinsis į NATO šalį, greičiausiai – į Lietuvą“. Argumentuose
netikėtai brėžiama Krymo ir Kaliningrado paralelė.
Panašiai, jau kitoje publikacijoje, samprotauja Suomijos Rusijos ir Rytų
Europos studijų instituto atstovai. Tame pačiame kontekste pradedamas
linksniuoti ir Rusijos tranzitas į Kaliningradą.
Kol kas keistas politologinių samprotavimų posūkis. Naujam Lietuvos URM
vadovui tikrai bus daug darbo.
Mečys Laurinkus