Jeigu Lietuvoje būtų prigijusi dvipartinė sistema, socialdemokratai dabar atrodytų geriau, bet ir kompanijoje su avantiūristinėmis partijomis labai smarkiai nepralošė, išlaikė pusiausvyrą. Nors ir paslydinėję ant ledo, jie pretenduos vadovauti valstybei dar ketverius metus. Savaime suprantama, ne vieni.
Tik gal nauja kompanija bus ne tokia šokiruojanti. Bet ir tai, kas šokiruoja, nėra ideologiniai skirtumai, o tikri ar netikri skandalai bei teismo procesai.
Galima net eksperimentuoti. Jeigu koaliciją sudarytų socialdemokratai ir konservatoriai, nuostaba, o gal ir pasipiktinimas, truktų ne ilgiau kaip pusmetį, po to visi priprastų ir manytų, kad taip ir turėjo būti.
Politinį gyvenimą ES pakeitė iš esmės, dominuoja ir dar ne vienus metus vyraus bendri susitarimai ir taisyklės, o jų besilaikantieji garantuotai sulauks nemažos dalies rinkėjų paramos.
Situacija keisis, kai į valdžią pradės ropštis euroskeptikai, kai „Brexit“ idėja užsikrės ir kitos ES narės, kai pasibaigs eurofondai ir dar nepasenusioms ES narėms, taip pat ir Lietuvai, reikės ieškoti savų išteklių.
Bet kitai koalicijai tokie sukrėtimai dar negresia. Kol kas vienintelis iššūkis Lietuvoje esamai politinei rikiuotei yra kylantys „valstiečiai“ ir „žalieji“, kurie pagal neprognozuojamą mūsų krašto rinkėjų pasirinkimą gali pradėti diktuoti sąlygas. Tačiau tai tik inercinė įsisenėjusių Seimo partijų baimė.
Vis dėlto požeminiai artėjančių iššūkių Europoje dūžiai jau girdėti, ir būtų gerai, kad būsima Lietuvos valdžia į juos įsiklausytų, suprastų jų reikšmę. Tai, kas atidunda, nėra negirdėti signalai iš kosmoso, bet iš daug arčiau, iš kai kurių kaimynų, kurie nupaišo užsienio politikos kontūrus.
Lietuvos užsienio politika nuo nepriklausomybės atkūrimo laikėsi tęstinumo principo, o besikeičiančios valdžioje kairė ir dešinė to paisė. Konfliktiniais atvejais sugebėdavo susitarti ir net bendrą dokumentą pasirašyti.
Aktyvios, ne turistinės, užsienio politikos laukas ilgą laiką buvo eurointegracija su to paties tikslo siekiančiomis kaimynėmis Latvija ir Lenkija, ir ne itin priešiškomis, į savo problemas nugrimzdusiomis Baltarusija ir Rusija.
Mintyse lyginant, kas vyksta šiuo metu, anuometė Rusijos reakcija į NATO plėtrą buvo panaši į diskusijų klubą, bet ne į aktyvų pasipriešinimą.
Kremlius šią temą pradėjo gvildenti, kai jau šaukštai buvo po pietų. Dabartinė Rusija iš esmės skiriasi net nuo jelciniškos Rusijos likučių. Remiantis tuo, kas įvyko Pietų Osetijoje, Abchazijoje, kas vyksta Ukrainoje, nekalbant jau apie Padniestrę, tebeteigiama, kad Rusija stengiasi atkurti SSRS.
Tebemanoma, jog tokia vieno ar kelių Rusijos naujų vadų ambicija sužlugs – pirmiausia paplauta elementarios ekonominės krizės. Atitinkamai formuojama ir ES narių užsienio politika, paremta mechaniniu signalo ir atsako principu. Blogas Rusijos poelgis – sankcija. Kitas toks pat žingsnis – vėl sankcija.
Bet žingsniai nesibaigia, o sankcijos vis labiau stringa. Šis procesas stumia į aklavietę. Todėl, kad Vakarai vis dar nesusigaudo, kas vyksta Rusijoje. Rusija, net sunkmečiu negailėdama karinėms išlaidoms ir produkcijai realizuoti, konkrečiais veiksmais kombinuoja megavalstybę su nauja ideologija, artima ne kokiai nors socialinei utopijai, bet religijai.
Pasiseks tai ar ne – atskira tema. Bet esamos situacijos formuojant užsienio politiką negalima ignoruoti. Beje, Rusija jau paskelbė, kad ji niekada nebegrįš į buvusį santykių su ES lygį. Tą patį dėl savo sferos patvirtino ir NATO vadovas. Kokie bus nauji santykiai su Rusija, priklausys nuo politiką formuojančių žmonių, kurie taip pat keičiasi.
Atkūrus nepriklausomybę buvo labai svarbu, kas po rinkimų bus užsienio reikalų ministras. Įstojus į ES ir NATO rinkėjų susidomėjimas užsienio politika sumenko. Geopolitinių iššūkiu metu vėl tampa aktualu, kas vadovaus URM. Ne vien man tikriausiai aišku, kokios užsienio politikos laikysis patekę į valdžią socialdemokratai ar konservatoriai. Net ir užsimojus ką nors pakeisti ji prognozuojama.
Tačiau kokios užsienio politikos laikytųsi partija nebuvusi ir staiga atsidūrusi valdžioje? Intriguojamas klausimas. Ar naujo URM vadovo atranka vyktų taip pat, kaip neseniai vidaus reikalų ministro – kas savaitę vis naujas kandidatas?
Į Seimą pretenduojančios partijos vengia savo programose užsienio politikos problemų kėlimo, juo labiau savo pozicijos aiškinimo, palikdami tai prezidentei. Deja, ir prezidentė metiniame pranešime stengiasi šią dalį perskaityti kuo greičiau.
Galbūt dar esamam, bet būsimam užsienio reikalų ministrui – garantuotai, kils galvos skausmas dėl Rusijos veiksmų visiškai pašonėje. Rusijos naikintuvų manevrai labiau nei greta JAV karinio laivo nėra atsitiktinis incidentas.
Šia proga žiniasklaidoje atsirado I.Ponomariovo, Dūmoje balsavusio prieš Krymo prijungimą prie Rusijos, kalba, pavadinta „V.Putinas dar šiemet kėsinsis į NATO šalį, greičiausiai – į Lietuvą“. Argumentuose netikėtai brėžiama Krymo ir Kaliningrado paralelė.
Panašiai, jau kitoje publikacijoje, samprotauja Suomijos Rusijos ir Rytų Europos studijų instituto atstovai. Tame pačiame kontekste pradedamas linksniuoti ir Rusijos tranzitas į Kaliningradą.
Kol kas keistas politologinių samprotavimų posūkis. Naujam Lietuvos URM vadovui tikrai bus daug darbo.
