Užvakar premjeras A.Butkevičius parlamente pristatė Vyriausybės praėjusių metų ataskaitą. Kiekvieną kartą, kai šis dokumentas svarstomas Seime, visų spalvų politikai naudojasi palankia proga pasireklamuoti ir pasipliekti su priešininkais.
Šitaip buvo ir ketvirtadienį, juolab kad artėja Seimo rinkimai. Tad Seimo salėje politinės rietenos užgožė socialines, ekonomines ir politines šalies problemas.
Premjeras raportavo, kad jo Vyriausybė ne tik pernai, bet ir per visą kadenciją vertė kalnus, o didžiausi laimėjimai – įvestas euras, rekordinis užsienio investicijų ir gamybos apimties augimas.
Ekspremjeras konservatorius A.Kubilius, žinoma, tvirtino priešingai – esą ši Vyriausybė ne tik nieko nenuveikė, bet ir dar pablogino padėtį ir toliau ją blogina.
Be to, opozicijos lyderis ėmė pliekti A.Butkevičių ginklu, kuris konservatoriams atrodo aštriausias, – kaltino melu įvairių valdančiuosius užgriuvusių skandalų fone, teisėsaugos ir net žiniasklaidos spaudimu.
Premjeras savo ruožtu A.Kubilių išvadino melagiu. Tačiau karščiausios tokio stiliaus politikų muštynės šią savaitę virė dėl valdančiųjų užmojų sudaryti specialią Seimo komisiją, kuri tirtų, ar teisėsauga nepolitikuoja ir ar pastarąja nemanipuliuoja prezidentė D.Grybauskaitė.
Istorijos, kurias narpliotų komisija, – gana senos. Bet lygiai taip pat seniai jas iš tiesų reikėjo išnarplioti.
Pavyzdžiui, vadinamąjį juodąjį viceministrų sąrašą, kuris taip ir liko paslaptis, tačiau kurio pagrindu prasidėjus antrajai D.Grybauskaitės kadencijai iš postų buvo išmėtytas būrys politikų.
Panašių mįslingų „operatyvinių pažymų“ pretekstu buvo užkirstas kelias į ministro postą ir Seimo pirmajam vicepirmininkui „darbiečiui“ V.Gedvilui.
Taip pat nepaaiškėjo, iš kur prezidentė sėmėsi žinių apie esą kažkokių nusikaltėlių paveiktus Seimo narius, kurie priešinosi jos teikiamoms generalinio prokuroro kandidatūroms ir neva parlamentarų prašymus „išsipirkti“ postą.
Juk pati šalies vadovė visu tuo šiurpino Seimo valdybą, o po to lyg niekur nieko atsižegnojo nuo visų nepatogių klausimų lyg nuo įkyrių musių. Išnarplioti šias taip ir likusias kyboti mįsles parlamentinės kontrolės būdu seniausiai ne tik galėjo, bet ir turėjo atitinkamos Seimo struktūros, pirmiausia – Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija.
Tačiau ši institucija iki šiol sugebėjo tik skėsčioti rankomis. Žinoma, geriau vėliau negu niekad, nors prasidėjusi Seimo rinkimų kampanija – kažin ar geriausias fonas tokiems tyrimams.
Kita vertus, jeigu vien dėl šios priežasties politikai nieko nesiims, akivaizdu, kad iš karto po būsimų Seimo rinkimų, jei prezidentė pamatys, kad formuojasi jai nepatogi koalicija, tokiu slaptųjų pažymų vėzdu švaistysis dar labiau.
Bet natūralūs užmojai išsiaiškinti tiesą vėl pradėjo skęsti partinių manipuliacijų, išskaičiavimų ir intrigų liūne. Opozicija ėmė šaukti, kad tai – tik korumpuotų ir teisėsaugos prispaustų valdančiųjų siekis prispausti teisėsaugą, o prezidentei – suorganizuoti apkaltą.
Apie tai, kad valdančiųjų bandymas panarplioti slaptųjų pažymų mįsles yra ydingas, o gal net nusikalstamas, viešėdama Vokietijoje riktelėjo ir pati D.Grybauskaitė.
Žinoma, tokiais atvejais „tvarkiečių“, kurie ir dabar yra šios komisijos pagrindiniai šaukliai, siekis visuomet būdavo atkeršyti teisėsaugai, o kartu pasireklamuoti kaip „sistemos aukoms“. To ir neslepia pirmosiose gretose stovintys violetinis rėksnys P.Gylys ar aktyvusis P.Gražulis.
Bet opozicijos išvedžiojimai, jog pagrindinis valdančiųjų tikslas – nuversti prezidentę, vargu ar turi pagrindo.
Tam valdantieji nebeturi nei laiko, nei valios, nei pajėgų. Juk net iš pradžių gana aktyviai komisijos steigimui pritarę „darbiečiai“ šią savaitę jau dėjo į krūmus, nutarę, kad jiems neverta stoti į atvirą karą su prezidente, o naudingiau vaizduoti nuošalyje nuo visų politinių intrigų stovinčią ir neva konstruktyvią partiją.
Pats A.Butkevičius, nors skeptiškai vertino komisijos kūrimą, vis dėlto pripažino, kad šiuos klausimus parlamente reikia aiškintis.
Kokia Socialdemokratų partijos pozicija, jos vedlys tiesiai nepasakė, nors pagrindinė valdančioji Seimo frakcija draugiškai stumia komisijos vežimą į priekį. Galutinis balsavimas dėl būsimo tyrimo – tik gegužės pradžioje. Neabejotina, jog iki tol šiame fronte bus atliktas ne vienas manevras, o jei komisiją pavyks sukurti – viražų bus dar daugiau.
Turint visa tai galvoje, nelengva tikėtis, jog galiausiai bus rasti aiškūs ir patikimi atsakymai į svarbiausius su galimais tyrimais susijusius klausimus.
Be to, juk visiems daug labiau rūpės artėjantys rinkimai. Juos, kaip kregždės pavasarį, šią savaitę pranašavo ir suaktyvėję politiniai perbėgėliai ir vis garsėjantis įvairių partijų vidaus rietenų triukšmas.
Tokie procesai įsisiūbuoja ir valdančiųjų socialdemokratų, „darbiečių“, „tvarkiečių“ ir opozicinių konservatorių gretose.
Tuo pat metu ne tiktai perbėgėlius, bet ir nusiviliančius rinkėjus stengiasi sugraibyti gana stabiliai atrodantis Liberalų sąjūdis bei kylanti Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ir kodėl jiems turėtų nesisekti?
