Pastarieji dviejų dešiniųjų partijų lyderių G. Landsbergio ir E. Masiulio priešrinkiminiai pasiūlymai paskelbti komentarų forma nustebino minties seklumu. Liberalai, kaip visuomet siūlo įvesti Sodros lubas, padidinti neapmokestinamąjį minimumą, panaikinti pelno mokestį, jei pelnas investuojamas į naujų darbo vietų sukūrimą.
Nieko naujo, nei vienos naujos idėjos, tik Laisvos rinkos instituto ideologų minčių atkartojimas. Tik nesuprantama, kodėl būdami valdžioj kartu su konservatoriais, liberalai to ne tik nedarė, bet nė nemėgino? Tiesa, jie turėtų žinoti, kad dabartinė Vyriausybė neapmokestinamą minimumą jau padidino ir turi aiškių planų didinti toliau, o Sodros lubų klausimas įtrauktas į naujojo socialinio modelio projektą.
Kaip ir beveik „budintis“ pasiūlymas mažinti valstybės valdymo aparatą – prisiminkime gėdingą garsiai A. Kubiliaus reklamuotos „saulėlydžio“ komisijos žlugimą. O būtent čia jie mėgina surasti savo propagandinių siūlymų finansinius resursus, vėl tai žadėdami. Tiesa sakant, net ir radikalus valdymo aparato mažinimas tokių resursų nė neturi...
G. Landsbergio pasiūlymai beveik nuogai propagandiniai, matyt, todėl jis mėgina juos iliustruoti kažkokiais iš „piršto laužtais“ skaičiais, vis tiek teigdamas, kad „turime planą Lietuvai“. Tačiau nieko konkretaus, nei kaip, nei iš kokių resursų „didins atlyginimus ir pajamas“, nei kaip „kurs brangiai apmokamas darbo vietas“... Dar įdomiau, kad naujasis konservatorių lyderis siūlo pasinaudoti Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalies ūkio įvertinimu bei rekomendacijomis.
Čia įdomiausia yra būtent tai, kad jų, konservatorių ir liberalų, valdymo metais apie Lietuvos narystę EBPO net nebuvo kalbama, nes dešiniųjų A. Kubiliaus Vyriausybė su šia organizacija nė nebendravo... Būtent A. Butkevičiaus Vyriausybė praėjusiais metais pradėjo realų Lietuvos narystės EBPO procesą ir nėra jokių abejonių, kad stojimo į EBPO derybose Vyriausybė į šias rekomendacijas atsižvelgs. Ką jau ir daro, pavyzdžiui, su naujo socialinio modelio pateikimu Seimui.
Nusiėmus propagandinius šuorus, galima būtų pamatyti, kad dirbtinai menkinamai A. Butkevičiaus Vyriausybei, pavyko tikrai nemažai padaryti. Gerokai daugiau, nei prieš tai veikusiai dešiniųjų. Bet apie tai vėliau. Nes vis tik iškyla klausimas, o kodėl dabartinė opozicija ėmėsi ne realios Vyriausybės veiklos kritikos, o visko neigimo ir propagandinio užkalbėjimo taktikos?
Ypač tuo pasižymi konservatorių lyderis G. Landsbergis, jau keliose laidose ir minėtame komentare gana komiškai ir ne vietoje vis naudojantis kažkokio skęstančio laivo įvaizdį. Nebent tai būtų aliuzija į garsųjį Felini filmą, tačiau nelabai tuomet vykusi, nes italų kino maestro pavadino savo genialųjį kūrinį „Ir laivas plaukia“... Gal žvelgiant iš Briuselio tiesiog trūksta informacijos apie realų Lietuvos gyvenimą, gal kokios kitos priežastys, gal viešųjų ryšių specialistai patarė? Tačiau jokios realios šalies įvykių analizės ir reikalų supratimo nematyti, o tai reiškia, jog ir rinkiminiai pasiūlymai visiškai atitrūkę nuo šalies realijų bei galimybių.
Realiai ir pagrįstai, o ne propagandiškai, kritikuoti A. Butkevičiaus Vyriausybę sudėtinga dėl keleto priežasčių. Pirma, tuo atveju tektų bent iš dalies pripažinti šios Vyriausybės pasiekimus, nes reikėtų naudoti realius skaičius ir statistiką. Pavyzdžiui bendro vidaus produkto augimą, kuris šią kadenciją yra vidutiniškai 3% plius kasmet. Arba kalbėti apie proveržį namų renovacijoje, šilumos ir energijos šaltinių kainų sumažinimą gyventojams, euro įvedimą, realios energetinės nepriklausomybės užtikrinimą ir pan. O tai, aišku, jau yra virš mūsų opozicijos jėgų.
Antroji priežastis – liberalams ir konservatoriams ypač nepalanku lyginti su 2008-2012 metų A. Kubiliaus Vyriausybės veiklos rezultatais. Kurie, pavyzdžiui, tas pats bendrasis vidaus produktas buvo neigiamas, susumavimus visos jų 2008-2012 metus, – apie minus 3%. Jau nekalbant apie socialines pasekmes, paliktas didžiules valstybės skolas, nekonstitucinius sprendimus ir t.t.
Todėl yra daug lengviau ir patogiau samprotauti apskritai, dirbtinai išpūst problemas, trukdyti valdžiai priimti sprendimus. Pati šiuo atveju patogiausia tema – korupcija. Ir nors būtent A. Butkevičiaus Vyriausybei pavyko pagerinti ilgą laiką nekitusį (taip pat ir dešiniųjų laikais) korupcijos indeksą net septyniais punktais, ką pripažįsta ir nevyriausybinės organizacijos, opozicionieriai šito, aišku, „nemato“. Šiuo metu Lietuva jau yra 32-je vietoje tarp 168-ių šalių. Tai nepalyginamai geresnis rezultatas, nei tariama kova su korupcija dešiniųjų valdžios laikais.
Beje, dabartinei Vyriausybei ne žodžiais (prisiminkime skambius A. Kubiliaus pažadus), o realiai pavyko per trejus metus iš šešėlinės ekonomikos ištraukti virš milijardo eurų papildomų pajamų į šalies biudžetą. Kurios, beje, buvo panaudotos, visų pirma, dešiniųjų neatsakingai sugriauto gynybos biudžeto atstatymui, socialinėms reikmėms, švietimui bei sveikatos apsaugai.
Nepaisant nepalankios geopolitinės situacijos, pirmiausia Rytų rinkų praradimo, Vyriausybė sugebėjo atlaikyti šiuos iššūkius, greitai persiorientuoti į naujas rinkas. Šalis išsaugojo finansinį stabilumą ir net turi šiuo metu vienus geriausių rodiklių tarp eurozonos šalių. Pavyzdžiui, pagal fiskalinio deficito dydį Lietuva yra penktoje vietoje tarp aštuoniolikos eurozonos šalių. Pridėjus prie to dabar Seime svarstomą socialinį modelį, Lietuva sparčiai tampa dar patrauklesne užsienio investicijoms bei naujų darbo vietų kūrimui. Nors jau ir šiuo metu Lietuva yra sulaukusi rekordinio investicijų srauto (vėl gi palyginimas ne dešiniųjų naudai), o ypač kuriant geriau apmokamas darbo vietas, kas yra mums ypač svarbu.
Žinoma tai nereiškia, jog visos problemos išspręstos , tačiau tai jau padėjo gerus pagrindus šalies ūkio ateičiai ir ne tik BVP augimui. Bet ir tuo pagrindu – greitesniam socialinių, švietimo, socialinės apsaugos problemų sprendimui. Todėl prieš rinkimus visuomenė turės pasirinkti ar tikėti opozicijos populistiniais pasiūlymais ir dabartinių šalies pasiekimų menkinimu, kas akivaizdžiai žlugdytų šalies augimą. Ar tęsti nuoseklų darbą Lietuvai ir jos žmonėms, kuris pozityviai keistų situaciją tiek šalies ūkyje, tiek socialinėje, tiek kitose srityse. O ne blaškymąsi užšokant „nuo vilko ant meškos“ ir vis nusiviliant vienais ar kitais „gelbėtojais“.
Oponentų juodinimas ypač konservatoriams šį kartą nepadėjo. Nepadės ir ateityje, nes visuomenė jau keičiasi. Jai reikia ne politikavimo, o tikros politikos. Blogiau yra tai, kad dėl tokio opozicijos kuriamo politinio klimato, civilizuota diskusija nevyksta, nepadeda politikams atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus, juos realiai spręsti.
Opozicinės minties seklumas iš tikrųjų rodo, jog jų politikos laivas jau senokai yra užplaukęs ant seklumos. Nukelti nuo jos galėtų tik drąsus savo pačių klaidų pripažinimas bei analizė. O nuo to atsistūmus, ir dalyvavimas realioje, rimtoje, o ne oponentus juodinančioje ir menkinančioje, kaip ligšiol, politinėje diskusijoje bei konkurencijoje.
