VAT įsikūręs rūmuose, kur anksčiau veikė KGB, o tuomečiams jo
darbuotojams parodymus tenka duoti savo buvusioje darbo vietoje.
Už mediciną bei ūkio dalį atsakingas tuometis Lietuvos KGB pirmininko
pavaduotojas Anzelmas Armonas prisiminė, jog tuometis jo viršininkas
R.Marcinkus 1991 metų pradžioje kritiškai vertino sovietų veiksmus
Lietuvoje.
Sausio 13-osios išvakarėse jis susikivirčijo su Sovietų Sąjungos KGB
vadovu Vladimiru Kriučkovu ir skubiai buvo iškviestas į Maskvą. Prieš
išvykdamas, jis į darbą iškvietė savo pavaduotoją A.Armoną ir pranešęs,
kad gali kilti neramumų, pridūrė: „mes šitoje akcijoje nedalyvaujame“.
Sausio 13-osios naktį A.Armonas liko sėdėti savo kabinete. Jis nusiuntė
keletą darbuotojų prie Vilniaus televizijos bokšto, o pats įvykius
stebėjo per televiziją.
Kai į jo kabineto langą iš Lukiškių aikštės pusės pataikė kulka ir
pramušė stiklą, pareigūnas persikėlė į R.Marcinkaus kabinetą. Kas šaudė
į KGB pastato langus, taip ir liko nenustatyta. „Tuo metu tai atrodė
tokia smulkmena, kad mes šio įvykio nesiaiškinome. Tuo metu gatvėse buvo
daug ginkluotų žmonių“, – pasakojo A.Armonas.
Jam bebūnant R.Marcinkaus kabinete, tarnybiniu telefonu paskambino
Sovietų Sąjungos KGB vadovas V.Kriučkovas. A.Armonas jam papasakojo
viską, ką apie įvykius Vilniuje matė per televiziją, ir ką pranešė prie
TV bokšto nusiųsti žvalgai.
Į Vilnių skambinęs V.Kriučkovas jau žinojo, kad vienas specialiojo būrio
„Alfa“ karininkų buvo nušautas „lįsdamas į televizijos pastatą“.
Pašnekovo atsiprašęs V.Kriučkovas paprašė truputį palaukti ir paskambino
Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. Jie kalbėjosi apie 20
minučių.
V.Kriučkovas nebuvo padėjęs ragelio, todėl A.Armonas girdėjo jo žodžius:
„Aš negirdėjau tik M.Gorbačiovio atsakymų. Tai buvo geležinė uždanga“.
A.Armonas įsitikinęs, kad M.Gorbačiovas su KGB vadovu aptarė visus veiksmus
ir gavo konkrečius nurodymus: „Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad visi
veiksmai buvo suderinti su M.Gorbačiovu. Jei ši akcija buvo padaryta su
M.Gorbačiovo ir R.Kriučkovo žinia, ją sustabdyti galėjo tik jie patys,
niekas kitas“.
Po Sausio įvykių iš Maskvos grįžęs R.Marcinkus atsistatydino, o
A.Armonas iš karto atsisakė užimti KGB vadovo pareigas. Jis pasiūlė
V.Kriučkovui į šias pareigas skirti Stanislavą Capliną, nors po
po Maskvoje atliktos galvos smegenų operacijos jis buvo neveiksnus.
„Žmogus vargo. Jis pasirašydavo, bet daugiausiai už jį namuose dirbo
žmona“, – prisiminė A.Armonas.
A.Armonas pasakojo, iš V.Kriučkovo žodžių supratęs, kad jis jau yra už
borto, tačiau KGB struktūroje jam buvo leista dirbti toliau. „Aš
turėjau šiokį tokį autoritetą, todėl galėjau Lietuvoje palaikyti
stabilumą. Žinojau, kas struktūroje, kurioje dirbau, yra ekstremistiškai
nusiteikusių žmonių ir gali įvykti negražių dalykų“, – pasakojo
A.Armonas.
A.Armonui pavyko išsiųsti iš Lietuvos aštriai nusiteikusius kolegas
į Ukrainą bei į kitas šalis ir pasirūpinti, kad jie ten susirastų
darbą.
Vieno Lietuvos KGB skyriaus vadovas Viačeslavas Bukauskas pasakojo, jog
padalinio „Alfa“ pareigūnai į Lietuvą buvo atvykę likus maždaug mėnesiui
iki Sausio įvykių
Jie įsikūrė poilsio bazėje prie Skaisčio ežero. V.Bukauskas šioje
poilsiavietėje lankėsi tik vieną kartą – S.Caplino nurodymu nuvežė jiems
portfelį, kuriame greičiausiai buvo dešros ir kiti maisto produktai.
Liudytojas prisiminė, jog vienas iš poilsiavietės išvykusių „Alfa“ karių
žuvo avarijoje.
V.Bukauskas įsitikinęs, kad Sausio 12-ąją nei KGB pirmininkas
R.Marcinkus, nei kiti vadovai apie būsimus nakties įvykius nieko
nežinojo, nes darbuotojams buvo leista išeiti namo.
V.Bukauskas vadovavo maždaug šimto žmonių padaliniui. „Aš galiu
kategoriškai tvirtinti, kad mano darbuotojai tą naktį nedirbo
nebent savo noru buvo nuėję pažiūrėti įvykių. Jokių užduočių jiems
nebuvo duota, niekam nebuvo išduoti ir ginklai“, – tvirtino buvęs
KGB pareigūnas.