Naujausiais duomenimis, tačiau, Lietuvos partijomis pasitiki tik 5,2 proc. gyventojų. Nepasitiki – 68,2 proc.
Todėl man vis sako, kad Lietuvoje pakelti pasitikėjimą partijomis neįmanoma. Priežastį jau žinau: kas civilizuotoje politinėje kultūroje vadinama savikritika, Lietuvoje įvardijama kaip saviplaka. Tokios, matyt, reikia kratytis. Tokiu būdu aplinka ir kritikai lieka kaltais. Todėl ir siūloma kritiškiems partijos nariams užsičiaupti: „Juk priešai pasinaudos.“. Taip suklupo didžiausia Lietuvos politinė partija. Lygioje vietoje.
Pateiksiu tikros demokratinės politinės kultūros ir atsakomybės pavyzdį. Štai prieš gerą savaitę Švedijos Būstų ir miestų plėtros ministras Mehmet Kaplan (Žaliųjų partija), palygino Izraelį su nacistine Vokietija. Vėliau prisėdo su garsiu neonacistu papietauti. Kiek anksčiau palygino islamistus su savanoriais Suomijos kovotojais už laisvę. (1939 karas prieš sovietus).
Po kelių dienų jam teko atsistatydinti. Supratote? Jokių „zadanije“, jokio valstybės valdymo telefonu, jokių dvarų, jokių kyšių. Tiesiog papietavo. Tiesiog nusikalbėjo. Pas mus už nusikalbėjimą nebaudžiama. Esame tikra demokratija.
Apie atsakomybę. Lietuvoje tuo tarpu Socialdemokratų partijos citadelės Druskininkuose meras, pasiėmęs su savimi visą skyrių trenkia durimis, bet – „aplinka kalta“. Atsakomybės niekas nesiruošia prisiimti.
Praėjus 13 metų po mano sugrįžimo namo, turiu prisipažinti, niekaip nesuprantu, kodėl į partijos viršūnes stumiamos jokių idėjų, vizijų neturinčios asmenybės, politiniai broileriai. O protingi, nors ir jauni, paliekami nuošalyje. Regis, reikalingi viskam pritariantys veikėjai leisiantys konservuoti švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį.
Nesuprantu, kokiu pagrindu kviečiami į partijas žmonės, kaip antai „pasiruošęs dirbti su bet kuria partija“ S.Skvernelis. Bet pasitikėjimas juo – iki debesų. Bet kokie būdai geri, tik kad išsilaikyti valdžioje? Kiti protingi būdai, – pagarba kito kitokiai nuomonei, nepotizmo rovimas su šaknimis partijose ir regionuose, kvietimas sugrąžinti (kalbant apie socialdemokratus) socialdemokratiją partijai, atmetami.
Tačiau tikrovė Lietuvoje, kurioje netekęs kantrybės ir pasitikėjimo partijomis pilietis spjauna ir emigruoja, visiškai kitokia. Šiandien partijos turi kalbėti apie pasitikėjimą ir imtis rimtų priemonių atkurti pasitikėjimą civilizuotos politinės kultūros priemonėmis. Bet, pavyzdžiui, skaitant socialdemokratų 2016 metų programą, pritrenkia temos nebuvimas pavadinimu „Pasitikėjimo politinei sistemai, partijai ir visuomenėje atkūrimas“. Reitingai krinta lyg senai pernokę obuoliai, švogerizmo skandalai vienas po kito murkdo partiją, bet apie pasitikėjimo atkūrimą partijai – nei žodžio. Tyla. Tikriausiai, kad nebūtų apkaltinta saviplaka. Apsimetama, kad pasitikėjimas krinta ne dėl rimtų priežasčių, o dėl priešų klastų.
Niekas kitas, kaip politinės partijos prisistatančios klasikinėmis turi prisiimti kaltę dėl tokių „partijų“, kaip Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, TT, DP ir visos virtinės partijėlių atsiradimo Seime. Dėl savivaldybių karaliukų ir karalienių atsiradimo regionuose.
Juose vyrauja visiškas putinizmo erzacas. Negi per dvidešimt penkerius metus nebuvo galima priimti įstatymų, naikinančių švogerizmo landas Lietuvos politinių partijų programų įgyvendinimo procese? Deja, šito nebus tol, kol senąją nepotistinę politinę kultūrą nepakeis civilizuota politinė kultūra.
„Ką pasėjai, tą ir pjausi“ Gera, sena lietuviška patarlė.
Vaizdžiai tariant, skandinavai pasėjo gerovės valstybės grūdą, kurio trąša – pasitikėjimas. Kurio trąša sąžiningas kontraktas su politine sistema. Sutarties esmė – visi lygūs prieš įstatymą. Tai reiškia ne ką kitą, kaip nulis tolerancijos švogerizmui politinės sistemos veiklos srityse. Štai kodėl švedų ministras M.Kaplanas atsistatydino be jokių „aplinka kalta“ išsisukinėjimų.
Beje, lietuviai emigruoja į Skandinaviją ir todėl, kad jeigu gali ministru tapti turkas Mechmetas, tai gali ir Jonas ar Jadzė. Lietuvoje tai neįmanoma. Dar neįmanoma. Taip, taip, žinau. Turime Loretą Graužinienę ir jos atmainas ne tik politinėse moteryse, bet ir politiniuose vyruose.
Bet, supraskite, ne apie tai kalbu. Kontekstas kitas. Dažnai girdžiu sakant, kad aš tik kalbu lietuviškai, bet esu švedas. Todėl suprasti vietinę politinę kultūrą ne man. Nesutinku. Pernai Lietuvą paliko 40 tūkst. žmonių. B niekas negali paaiškinti kodėl ir kaip tokią emigraciją sustabdyti.
Gal Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministrė – taip pat švedė? Ne. Ji – darbietė. Lietuvos politinės partijos – taip pat ne iš Švedijos kilusios. Pasikartosiu: politinės partijos nesugebės kad ir emigracijos priežasčių paaiškinti tol, kol nebus pakeistas ydingas mąstymo modelis.
Čia gali kiek nori daužtis sau į krutinę apie nuveiktus svarbius valstybei darbus, bet su tuo pasitikėjimu kaip šeimoje, kurioje vyras arba žmona nueina į kairę. Atsiprašau, – į dešinę. Gali būti auksinis, nors prie žaizdos dėk. Bet – neištikimas.
Visi geri darbai ir asmens savybės nublanksta. Tokia šeima retai neišyra. O jeigu išlieka, nepasitikėjimas savo antra neištikima puse kankina iki grabo lentos. Taip ir lauki, kol vėl apgaus.
Pavyzdžiui, socialdemokratai paskelbė sieksiantys referendumo dėl dvigubos pilietybės rengimo kartu su rinkimais. Sena problema, kurią tikrai būtina spręsti, kurią senai reikėjo išspręsti. Bet, kodėl referendumas tik dabar, kartu su rinkimais, o ne prieš metus ar dvejus?
Jei ši mintis kilo tik šiandien, tai – bravo, geriau vėliau negu niekad. Bet jeigu buvo pasirinktas taktinis ketverių metų laukimas, tada galima įtarti, kad buvo ciniškai žaidžiama su žmonių gyvenimais. Štai tokių dviprasmybių politinės komunikacijos kontekste reikia vengti. Nes jos brangiai kainuoja bet kuriai partijai.
Rinkimai nebetoli. Juose dalyvaus „atsinaujinusios“ senos partijos. Visos žada, kad jau greitai, labai greitai gyvensime kaip Švedijoje. Tikiu. Taip atsitiks, jeigu visi lietuviai persikels į Švediją.
Nebent pasitikėjimas kaip esminė vertybė partijų vadovų bus prilygintas aukso kainai. Antraip visoms partijoms gresia kristi nuo 26 iki 15 proc. ir dar žemiau visuomenės pasitikėjimo partijomis skalėje.
