Nespėji žmogus susitaikyti su Nigelo Farage‘o UKIP pergale Europarlamento rinkimuose, o tavo dėmesio reikalauja Marine Le Pen „Front National“ ir jo pasiekimai Prancūzijos regioniniuose rinkimuose. Vos spėjai apsiprasti su Vokietijos „Alternative für Deutschland“ ir PEGIDA, aure, jau į duris beldžiasi Ispanijos Podemos.
Šiaip ne taip susigaudei su kokiu padažu valgomas Donaldas Trumpas, o jau turi naršyti, kas per velnias tie Vengrijos „Jobbik“. Tik pats sau nutarei, kad olandams teks ilgam susitaikyti su Geerto Wilderso „Partij voor de Vrijheid“, o Austrijoje jau skalambijama apie visišką tradicinių partijų fiasko prezidento rinkimuose, kuo, savaime suprantama, netruko pasinaudoti anksčiau politinėse paraštėse rezidavę rėksniai. Ir, žinoma, kaip čia neprisiminus mūsų pačių patirties su tvarkomis, teisingumais, darbais ir drąsiųjų keliais.
Po tokios antraščių nuobodybės tikrai norisi suprasti ir atjausti politologus, kurie tampo aliarmo varpų virves ir pranašauja demokratijos eroziją. Knieti kartu su jais matyti tradicinių institutų agoniją, dialogo metastazes, liūdnai spoksoti į bekompromisinių šūkių ir pažadų paradą, kurio horizonte kaupiasi niaurūs debesys.
Norisi kartu su šiais susirūpinusiais komentatoriais kviesti žmoniją atsigręžti į sveiką protą, kliautis išbandytais receptais, nelaužyti to, kas tegul ir lėtai, tegul ir girgždant, bet vis tiek veikia. Norisi, bet gal nebūtina.
Teisingiau, gal ir būtina, tačiau tikrai be apokaliptinių gaidelių. Pirmas dalykas, kurį mes užmirštame įžvelgdami šiuose populizmo recidyvuose civilizacijų saulėlydžius ir kitokius kataklizmus, tai jų prevencinis vaidmuo.
Būtent šie populistai, tegul ir siūlydami visiškai lunatiškus problemų sprendimų kelius, tegul ir norėdami iš pradžių pašarvoti, o po to ir palaidoti jų nekenčiamas tradicijas ir institucijas, bet vis dėlto gana teisingai nurodo pačias problemas. Arba netgi primena apie tų pačių institucijų ir struktūrų egzistavimą.
Paklauskit, kiek amerikiečių būtų galėję išvardyti NATO nares, ką ten nares, apibrėžti aljanso misiją iki tol, kol Donaldas Trumpas nepradėjo skleisti erezijų, jog Šiaurės Atlanto sutartį reikia kišti į giliausią stalčių ir užmiršti? Arba kiek kiekvienos atskirai ar kartu paimtos ES šalies piliečiai žinojo, kad Europos Sąjunga ir Ukraina pasirašė Asociacijos sutartį, kol Nyderlandų populistai neišvilko jos į referendumą?
Atsakymas būtų tikrai nedžiuginantis, kadangi „Klausimėlio“ dalyviai gyvena ne tik Lietuvoje. Ir kiekvienas toks iššūkis save pateisinusiems, tačiau senokai išrastiems tarpusavio sugyvenimo instrumentams yra proga juos prisiminti. Nieko nėra blogiau, kai pasiekimai, dėl kurių buvo daug stengtasi, ilga kovota ir kantriai derėtasi tampa it savaime suprantamais.
Savaime suprantami yra tik gamtos dėsniai ir jų apibrėžiama mūsų aplinka. Savaime suprantamas yra laisvojo kritimo pagreitis. Savaime suprantamos yra Brauno judėjimas. Savaime suprantama yra fotosintezė.
Tuo tarpu viskas, ką pasiekia ir daro žmogus, nėra savaime suprantama ir nėra duotybė. Ir kai tik pradedame apie tai užmiršti, kai pradeda atrodyti, jog demokratijoje yra tik teisės, bet nėra tarpusavio įsipareigojimų, kai saugumą ima garantuoti kažkas anapus, o ne sąmoningas apsisprendimas ginti save ir savo sąjungininką, kai gyvenimo sėkme užmirštama dalintis su kitais, kuriems pasisekė mažiau, tada ir atsiranda norai abejoti šiais žmogaus pasiekimais ir veiksmais.
Todėl kitą kartą, kai kas nors pasilipęs ant statinės ims ugnimi ir siera laistyti tai, kas sąlygojo beprecedentinį taikos ir gerovės etapą Vakarų civilizacijoje, nebūtina tuojau jo nušvilpti ir pasmerkti. Iš pradžių reikia mandagiai padėkoti už svarbius klausimus apie svarbius dalykus.
O jau po to tyliai paprašyti nulipti nuo statinės ir kartu paieškoti protingesnių sprendimų. Protingesnių ir mažiau emocingų nei kad viską sugriauti, o per griuvėsius išvaryti vagą ir pabarstyti ją druska, kaip kad padarė romėnai su senovės Kartagina.
