Štai jau ir ta vasara, už lango ir vėl suomiška pirtis. Į darbą perkaitęs kurjeris atneša kvietimą. Per valandą atvykti į karinį komisariatą patikslinti duomenų. Pasirašau. Pabandyk nenuvykti.
Komisariate man į dantis – šaukimą Černobylin, atstatymo darbams. Juk chemijos kariuomenės atsargos karininkas, radioaktyviai užkrėstos vietovės ir pastatų dezaktyvacija – mano karinė specialybė. Turiu vykti į susirinkimo punktą kažkokiu adresu tiesiog dabar.
Vaidinu, kad viskas tvarkoj, šypsausi. Bet žmonės, duokit laiko bent cigarečių nusipirkti. Atsisveikinti su šeima, susiruošti, perduoti kolegoms pradėtus darbus. Leidžia, bet tuoj pakiša pasirašyti, kad prisistatysiu rytoj 6 val., o jei ne – man bus kažkiek ten metų nelaisvės.
Pasirašau.
Darbe paskubomis sudaromas mano išgelbėjimo komitetas. Randamas variantas, tačiau reikia patekti į ligoninę pačiam, nes ten iš gatvės nenueisi. O ryšių poliklinikoje nėra. Mane labai išsamiai apmoko simuliuoti simptomus. Specialistas medikas patreniruoja, keliskart pakartojam. Gal kaip nors.
Išsikviečiu, simuliuoju. Toks beveik mirštantis dejuoju, prisimerkęs, kad akių nesimatytų. Pavargusiu veidu gydytoja atsidūsta – renkitės, reikalas rimtas, vešim į infekcinę. Nori nešti su neštuvais, bet nusileidžiu laiptais pats. Ligoninėje manęs jau laukia.
Tuoj į palatą. Po kelių minučių gydytoja vedasi į kabinetą. Giliai subado nugarą ties stuburu, kad kuo labiau matytųsi dūriai. Stuburo punkcijų imitacija. Tada mikliai lekiam daryti encefalogramos. Sesutė apmoko ilgai ilgai, kuo giliau ir be perstojo kvėpuoti, kol smegenys nuo per didelio kiekio deguonies beveik atsisako veikti. Apsvaigstu kaip išgėręs litrą šnapso, grindys pasiutusiai linguoja ir kabinetas sukasi. Ant kojų nepastovėčiau. Gerai, sako, dabar encefalograma bus kaip reikiant. Ją atspausdina ir – į bylą.
Bemat gaunu praperstą ar praskalbtą kiaurai pižamą ir atgal palaton. Su niekuo nekalbėti, gulėti užsimerkus. Man 41 karščio ir aš negaliu keltis. Galima tik miegoti ir kartas nuo karto dejuoti. Nes galva plyšta, aš beveik prarandu sąmonę ir jokie vaistai nepadeda. Sesutė atneša basoną.
Taip guliu dieną, dvi. Man leidžia vaistus, nors ten tik vitaminas C ir fiziologinis tirpalas. Ir saujomis tabletės – vien vitaminai ir polivitaminai. Kad visi matytų, jog gydymas vyksta net dūmai rūksta. Jaunam vyrui tai gaunasi sunkenybė, akys taip ir nurenginėja vis įeinančias sesutes.
Namie ir darbe manęs ieško su milicija. Kitą dieną prie namų ima budėti „viliukas“ su pareigūnais. Laukia, kada grįšiu, nes dar niekam nepranešta. Na, išėjo žmogus į darbą ir dingo.
Po poros dienų gydytoja sako – ačiū Dievui, suspėjom, kraujo ir šlapimo tyrimus paėmėm iš kitų, viskas kaip reikia, tegu tikrina kiek patinka. Galima pranešti. Tai ir pranešu į darbą ir namo, kad esu ligoninėje, nes ten, atseit, to nežino. Meningitas – rimta liga, žmogus buvo praktiškai prie mirties, dabar ima atsigauti. Galimas net lankymas.
Kažkas atvyksta, peržiūri popierius. Gydytoja nieko nesako, tik sesutė perduoda – viskas gerai, nesinervink, bet dar savaitę guli kaip didelis su basonu. Ištverti sunku, tai kai visi kur išeina ar palatos kaimynus išveža tyrimams ar procedūroms, staigiai pašoku ir darau pritūpimus, atsispaudimus. Po savaitės jau leidžia iš lovos atsikelti. Lekiu į dušą kaip išprotėjęs.
Smegenų uždegimų palatą vadina buožgalviais. Čia gulim vien vyrai. Aukštu aukščiau įsikūrę žarnyno infekcijos. Tai – trizniai. Ten daug moterų. Viršutiniame aukšte yra visiems prieinama koplytėlė. Sekmadieniais ten mišios. O atidaryta visą parą, kad bet kas kada nori galėtų pasimelsti, tokia gorbačioviška modernybė.
Tai palatos kaimynas iš rajono mikliai susiranda simpatišką triznę ir naktimis su ja sėlina laiptais į koplytėlę pabendrauti. Grįžta paryčiais išgręžtas ir laimingas, visada pramiega vizitacijas. Mes, irgi sveikstantieji, per naktis pliekiam kortomis ir jam žiauriai pavydim. Ir aplamai čia linksma.
Kartais ateina studentai su dėstytoju, jiems pratybos, mat čia klinikinė ligoninė. Turi apklausti ligonius ir nustatyti, kuo serga. Juokas ima begalinis, sunku susilaikyti. Apstoja mano lovą kaip viščiukai su baltais chalatais. Bet savo giesmę žinau mintinai. Ir kaip kojas kelti, ir kaip smakrą lenkti. Ir kaip sakyti, ką kur skauda.
Studenčiukė arklio uodega ir didelėmis akimis tokia išsigandusi. Vis klausinėja ir bijo, kad suklys. Vadina mane jūs, nors mes vienmečiai. Pagaliau nedrąsiai spėja – meningitas! Dėstytojas patenkintas linksi galvą ir aiškina visiems padarytas anamnezės klaidas. Jam už nugaros vaikinai kibina merginas. Į mane žiūri užjaučiamai.
Tai masiškai vyko visose Kauno ligoninėse. Nebežinau tos gydytojos pavardės, jau užmiršau. Vėliau sužinojau, kad taip ne mane vieną išgelbėjo. Niekas nieko už tai neprašė. Bet išrašytas nunešiau ir įbrukau į apatinį stalčiuką prancūziško konjako butelį ir 100 rublių. Tuos apatinius rašomųjų stalų stalčiukus, jei kas pamenat, tada darydavo didesnius, kad butelis lengviau tilptų.
Tai va, ir aš esu davęs kyšius, ne vien buvusi ministrė su konditerijos skyriaus pardavėjos šukuosena. Ir aplamai su manim atsargiau. Po meningito galimi liekamieji reiškiniai, ūmus būdas ir agresyvumas. Tai jeigu kas – man nieko nebus.
