Per praėjusius Seimo rinkimus į tą vaidmenį pretendavo „Drąsos kelias“.
Daugiamandatėje apygardoje šis nesusipratimas laimėjo kone 110 tūkst. rinkėjų balsų, bet greitai subyrėjo.
Žinoma, beveik 110 tūkst. – tai ne beveik 190 tūkst., kuriuos 2008 m. vienu mostu nuraškė kita publika, kuri buvo apsimetusi partija, – šoumeno A.Valinsko „prisikėlėliai“.
Užtat jie subūrė antrąją pagal dydį valdančiąją frakciją, nulėmusią, kad valdžia teko konservatoriams su liberalais, be to, gavo dvi ministerijas ir Seimo pirmininko sostą.
Bet ir „prisikėlėliai“ sunyko taip pat greitai kaip „drąsuoliai“.
Galima žvilgtelėti į dar ankstesnius laikus, kai atsirado Darbo partija ar Naujoji sąjunga. Jos rinkėjus taip pat viliojo „atsinaujinimo“, „kovos su sistema“, „nepartinės politikos“, „nepolitikavimo“ šūkiais bei mitais ir šlavė šimtus tūkstančių balsų.
Kad ir kaip ten būtų, 2012 metais pasigirdo džiugių diagnozių, jog rinkėjai sveiksta, juos jau ne taip lengva nupirkti labai pigiai, kaip tai darė kokie „prisikėlėliai“ ar „drąsuoliai“.
Šitokios diagnozės vėl pradėjo skambėti vis garsiau artėjant 2016 m. rinkimams, nes horizonte nesirodė joks naujas „projektas“, naujų gelbėtojų arba tiesiog politinių klounų darinys.
Mėginimų suburti tokią struktūrą būta. Pavyzdžiui, Liberalų sąjūdžio žvaigždė A.Guoga bandė ją sulipdyti iš savivaldybių rinkimuose pasižymėjusių vadinamųjų visuomeninių komitetų.
Tačiau niekam nepanorus pasinaudoti šiuo reklaminiu triuku jau ėmė atrodyti, kad tradicinė populistų niša per būsimus Seimo rinkimus liks tuščia.
Pasirodo, ne. Diagnozuotojai apsiriko. „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausos, kurias šeštadienį paskelbė „Lietuvos rytas“, parodė, kad „naujųjų gelbėtojų“ nišoje jau įsitaisė buvusio vidaus reikalų ministro S.Skvernelio ir žemvaldžio R.Karbauskio vedama Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Dar kovo mėnesį ši sąjunga turėjo 7,1 proc. rinkėjų paramą ir buvo šeštojoje partijų rikiuotės vietoje, o dabar su 11,1 proc. šovė ant antrojo laiptelio.
Žinoma, šį skrydį lėmė prie „valstiečių“ prisijungęs S.Skvernelis, kurį tos pačios apklausos dalyviai iš visų visuomenės veikėjų vertina palankiausiai.
Vienas naujų rinkėjų antplūdžio pas „valstiečius“ šaltinis – pirmojoje vietoje išsilaikę, bet gerokai aptrupėję valdantieji socialdemokratai. Kitų partijų pozicijos liko beveik tokios pat arba keitėsi tik paklaida.
Politologai įžvelgė, jog dalis kairiųjų rinkėjų jau kuris laikas neramiai dairėsi ir tradicines partijas, ko gero, rėmė tik dėl to, kad vis nematė jokios jiems patinkančios naujovės, nors jų akys ir krypo į „valstiečius“.
Dairytis skatino ir „kažko naujo“ troškimas, ir paprasčiausias nuobodulys.
S.Skvernelio jungtuvės su „valstiečiais“ kaip tik ir buvo tas starto šūvis, paskatinęs šiuos piliečius peršokti kairiųjų tvorą.
Socialdemokratus pastaruoju metu plakę tikri ar tariami skandalai bei skandaliukai, taip pat nervinga partijos vadovybės reakcija į juos – tik antroji ir, matyt, ne svarbiausia šio nuotėkio priežastis.
Dabar svarbiausias klausimas: ar šis nuotėkis tęsis? Ar tradicinės partijos gali prarasti savo pozicijas?
Kita vertus, ar iš tos vietos juos gali išstumti „žalieji valstiečiai“, kuriems vadovauja trąšomis prekiaujantis žemvaldys?
Aišku, valdantieji, toliau pasiduodami opozicijos provokacijoms įtraukti juos į isteriškus ginčus, rizikuoja, kad pajutę partijos silpnumą ims svyruoti netgi ištikimiausi jos rėmėjai.
Neatmestina, kad partijų reitingas gali stabilizuotis, bet ankstesnių aukštumų tikriausiai jau nepasieks. Tam ir laiko nebeliko.
Tuo metu S.Skvernelis ir R.Karbauskis dar turi rezervų – kad ir „darbiečių“ ar „tvarkiečių“ rėmėjų gretose.
Bene pagrindinis „naujųjų gelbėtojų“ privalumas – jie tinka visiems, kurie vieną ar kitą partiją remia tiktai iš inercijos, bet kartu svajoja apie valstybę valdančius kokius nors naujus „nepartinius specialistus“ su tvirta ranka.
Jei „valstiečiams“ pavyks persivilioti naują būrį rėmėjų, pirmiausia iš „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ stovyklų, ši neparlamentinė partija gali netgi perlipti socialdemokratams per galvą.
Vadinasi, jau šiuo metu galima prognozuoti, kad atotrūkis tarp pagrindinių politinių jėgų rinkimuose turėtų būti nedidelis, o ant prizininkų pakylos laiptų gali būti nemaža grūstis.
Todėl ir kitas Seimas bei jo suformuota valdančioji koalicija turėtų būti margaspalviai. Juolab kad ten greičiausiai bus „žalieji valstiečiai“, kurie ir patys labai panašūs į įvairiaspalvę mozaiką.
Atsigręžus į dar neseną mūsų parlamentarizmo istoriją peršasi išvada, kad ir dabartinių „gelbėtojų“ gali laukti panašus likimas kaip ir jų pirmtakų.
Nieko tokio. Naivieji rinkėjai užsispyrę – po ketverių metų jie vėl dairysis naujų „antipartinių“ čiulbuonių.
