Pirmasis kritiką šiai sistemai, o taip pat ir savo įpėdiniui Vidaus reikalų ministro poste išsakė buvęs Lietuvos policijos Generalinis komisaras, buvęs Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Išsakė tai ne tik savo lūpomis, bet ir per pareigūnų profsąjungos aktyvistus. Dalis iš jų, kaip ir S.Skvernelis, netruks, matyt, įsirašys į Valstiečių ir žaliųjų partiją. Iki šiol su kažkuo žaliu juos siejo tik pareigūnų uniformos spalva.
Kaip galima suvokti iš žiniasklaidos, šie policininkai, įskaitant kai kuriuos pareigūnų profsąjungų aktyvistus, yra S.Skvernelio žmonės. Jie, matyt, ir bus tas junginys su Ramūno Karbauskio valstiečiais, kuriantis ne tik naują šios partijos veidą, bet galimai atsinešiantys ir patirtį, panaudojant operatyvinę informaciją prieš savo oponentus.
Tokių reiškinių jau matėme Lietuvos politikoje per vietos savivaldybių ir Seimo rinkimus. Dažnai ten, kur dalyvavo koks buvęs policijos pareigūnas, tai kokia nors prostitutė netikėtai panoro prabilti ir pranešti kažką, kas kompromituotų oponentą, tai į žiniasklaidą nutekėdavo kita informacija, piešianti konkurentus rinkimų kovoje juodomis spalvomis.
Toks būtų ir Lietuvos kelias link policininkų valdomos valstybės. Jų atstovų per praėjusius rinkimus atsirado pas liberalus. Dabar bus ir pas valstiečius.
„Žalias“ yra ir šių naujai iškeptų kandidatų į Seimo narius buvimas politikoje. Tai gal ir džiugina. Nesinorėtų, kad Lietuva virstų policine valstybe, nors link to einama. Kaip ir nesinori, kad populizmas tiestų kelią tokiems naujiems politikams į valdžios rūmus.
Policija, vis dėlto, turėtų būti institucija, kur populizmo reikėtų mažiausiai. Mes norime, kad pareigūnai palaikytų viešąją tvarką ir gaudytų nusikaltėlius. Bet, kaip matėme, kai kuriems policijos vadovams yra svarbu, visų pirma, turėti patarėjus skleidžiančius informaciją į žiniasklaidą, rodant gerą jų, kaip pareigūnų, darbą.
Kaip nebūtų keista, pastaruoju metu patys buvę policijos vadovai, pasitraukę iš šios sistemos, užmiršo bet kokį atsargumą vertindami policijos veiklą. Jie taip įsivėlė į kritiką juos pakeitusiems pareigūnams, kad net nepastebėjo, kad kritikuoja tai, ką darė patys. Nors visuomenės akyse nori išlikti tobulos europinės sistemos kūrėjais.
Apie tai, kad S.Skvernelis, visų pirma, skambių pareiškimų, o ne realių darbų dėka tapo vienu iš populiariausių Lietuvos politikų rašiau tada, kai daugelis jo veiklą lydėjo vien tik liaupsėmis.
S.Skvernelis su savo patarėjais labai gerai suprato, kad nepaisant viešai reiškiamo skepticizmo populistinių idėjų atžvilgiu, Lietuva myli taip kalbančius politikus arba tuos, kurie tokiais dar tik nori tapti. Todėl lieka atviras klausimas ir kiekvienam iš mūsų: už ką taip mylime populistus ir kodėl negalime to pastebėti.
Šį klausimą galima užduoti ir Lietuvos politikams bei kitiems viešosios nuomonės formuotojams. Mūsų politikų tuštybę atskleidžia ir toks labai iškalbingas faktas.
Kai S.Skvernelis dar tik flirtavo su įvairių partijų vadovais dėl galimybės į kurią nors iš jų įsijungti, jis buvo visų tų partijų politikų garbinamas bei liaupsinamas. Tačiau tada, kai tik sukirto rankomis su R. Karbauskio partija, pasipylė iš visų galų kritika.
Dabar jau netrūksta norinčiųjų paieškoti kokių nors realių apčiuopiamų šio buvusio policijos vadovo ir buvusio Vidaus reikalų ministro darbų, o jų neradus, kritikuoti. Bet tokia kritika, kuri šiandien liejasi šiam pareigūnui, pasirinkusiam politiko kelią, yra tik vandens pylimas ant jo tolesnio reitingų augimo. S.Skverneliui ir jo šalininkams bus labai nesunku paaiškinti, kad kiti politikai jį kritikuoja tik iš konkurencijos baimės.
Šią savaitę kritikos policijos sistemai papylė ir buvęs Vilniaus apskrities policijos vadovas Kęstutis Lančinskas. Jam nepatiko, kad jo darbą Policijos departamento Imuniteto tarnyba neigiamai įvertino operacijoje, sulaikant Igorį Molotkovą, kuris pagrobė iš policininkų automatą.
Tada, nors ant kojų buvo sukelta visa Vilniaus policija, užtverti keliai, o virš gyvenamųjų namų skraidė sraigtasparnis, policija bėglio nerado tol, kol apie jį neinformavo kažkas iš sostinės gyventojų. Tačiau, matyt, K.Lančinskas laiko, kad ta operacija buvo sėkminga, nes bėglys pagautas.
Policijos departamentas savo tyrimu nustatė kitaip. Nors paties K. Lančinsko tuo metu, kai vyko ši operacija Vilniuje nebuvo, (ir tai atliktame tyrime buvo pažymėta), jam irgi kliuvo atsakomybė už prastą kai kurių pavaldinių veiklą. Ir tai lyg yra visiškai logiška: vadovas atsako ne tik už savo, bet taip pat ir už savo pavaldinių darbą.
Bet tai kirtosi su paties K.Lančinsko noru būti laikomu gerai, efektyviai veikiančios policijos vadovu. Sukūręs tokį savo įvaizdį, jis gavo galimybę vadovauti Europos Sąjungos misijai Ukrainoje, patariančiai, kaip šioje šalyje kurti teisingumo sistemą.
Prieš išvykdamas jis pareiškė, jog Lietuvoje palieka be priekaištų veikiančią policiją. Ir štai tau akibrokštas: pasirodo ji jau ne tokia gera bei efektyvi, ką mes ir matome.
K.Lančinskas kreipėsi į ministrą S.Skvernelį. Šio nurodymu sudaryta Vidaus reikalų ministerijos darbo grupė nustatė, kad Policijos departamento teiginiai K.Lančinsko atžvilgiu yra nepagrįsti, kaip ir visi priekaištai buvusiam Vilniaus policijos vadovui.
Bet, ar galėjo būti kitaip? Pripažinus, kad už vidaus reikalų sistemos ir policijos darbą atsakingi asmenys kažko nepadarė, galima būtų paklausti ir paties ministro S.Skvernelio apie jo atsakomybę už I.Molotkovo istoriją. Tuo metu, kai visa tai vyko, ministras, skirtingai nuo K.Lančinsko, buvo Vilniuje, bet ruošėsi kelionei į Briuselį.
Atrodytų, po tokios atomazgos K.Lančinskas galėjo padėkoti ministrui S.Skverneliui už ištiestą pagalbos ranką ir grįžti į Kijevą toliau patarti, kaip kurti teisingą valstybę. Bet buvęs Vilniaus policijos vadovas pasielgė kitaip: jis šiomis dienomis pažėrė daug kritikos žiniasklaidoje visai policijos sistemai, pergyvendamas taip pat ir dėl to, kad iš jos pasitraukia kvalifikuoti policijos pareigūnai. O prie K.Lančinsko jie nesitraukė?
Aprašyti visų šios kritikos aspektų nėra nei noro, nei laiko. Gal juos galėtų įvertinti asmenys gerai žinantys policijos darbo ypatumus. Tačiau atsakyme K.Lančinskui, kurį surašė Policijos departamentas, pažymima, kad šis pareigūnas kritikuoja tai, ką pats kūrė ir kam vadovavo. Iš principo K.Lančinskas, matyt, pats to nenorėdamas pripažino savo darbo broką. Nors norėjo kito: pasekti į populizmo vagą įžengusių pirmtakų keliu ir nevengdamas elementarus politikavimo, sukritikuoti įpėdinius.
Kam to populizmo reikėjo S.Skverneliui, matyt, nesunku atspėti. Jis dar būdamas ministru, o gal net ir anksčiau, būdamas Generaliniu policijos komisaru, apsisprendė eiti į politiką, todėl nutarė tiesiog įvaldyti retoriką, kuri yra girdima net iš pačių aukščiausiųjų šalies politikų. Šitokia taktika pasiteisino: jis yra reitingų viršūnėje.
Kodėl panašiu keliu nusprendė žengti už Briuselio pinigus ėmęs dirbti K.Lančinskas yra sunkiau atsakyti. Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad jo terminas darbui Kijeve yra ne toks ir ilgas ir, kad jis irgi svarsto, ar netapti prieš rinkimus „žaliu valstiečiu“. Kartu su kitais buvusiais policininkais, nusprendusiais žengti į politikos lauką.
Įdomiausia tik buvusio Vilniaus apskrities policijos vadovo pareiškime buvo mintis, kad palikti pareigas Vilniuje jį paskatino ne daug kartų didesnė alga, o policijos sistemoje draudimai reikšti laisvai nuomonės. Internete radau daug šio pareigūno pareiškimų.
Nepanašu, kad kas nors jam būtų bandęs užkimšti burną, nors apie savo kurtos sistemos žaizdas išdrįso prabilti tik dabar. Bet toje kritikoje, matyt, yra daug tiesos.
Tik K.Lančinskas nepastebėjo, kaip ja šovė pats sau ir S.Skverneliui į koją.
