Atrodytų, toks klausimas – tik retorinis. Aišku, jog kenkia ir vieni, ir kiti. Tačiau šiandienė Lietuvos tikrovė nori nenori tokias elementarias tiesas verčia prisiminti vis dažniau.
Antai kilo didžiulis triukšmas dėl valdančiųjų ir dalies opozicijos pastangomis Seime priimtų įstatymų pataisų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir paviešinimą ne tik atskleidėjams, bet ir žurnalistams.
Opozicija, pasibarsčiusi galvą pelenais, puolė vaizduoti didžiausios žiniasklaidos draugės ir pliekė valdančiuosius.
Tokiais pat motyvais vadovavosi ir įstatymą skambiai vetavusi prezidentė D.Grybauskaitė.
Reikėtų sutikti, kad kritika, pasipylusi ant tautos išrinktųjų galvos už tokių projektų, prieštaraujančių net teismų sprendimams ir keliančių pavojų žodžio laisvei, kūrimą, yra pelnyta. Valdantiesiems neliko nieko kita, tik pažadėti tas pataisas tobulinti.
Šios istorijos fone rutuliojasi ir kiti procesai. Jie sulaukė daug švelnesnės reakcijos, bet galbūt yra net pavojingesni.
Pakanka žvilgtelėti į Valstybės saugumo departamento (VSD) ir karinės žvalgybos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) pateiktas įstatymo pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už dezinformaciją ir valstybės destabilizaciją.
Tokius savo užmojus žvalgybininkai anonsavo dar bendroje viešoje ataskaitoje apie savo praėjusių metų veiklą. Viešai šios pataisos buvo pateiktos tiktai praėjusią savaitę, po svarstymo NSGK. Jas išvydus daugeliui atvipo žandikaulis.
Projekte, be kita ko, siūloma, kad skleidžiantieji „melagingą informaciją“ arba „iškreipiantieji faktus“ apie valstybės gynybos politiką, gynybos pajėgumus, strateginius objektus, valstybės institucijas ir šitaip siekiantys pakenkti Lietuvos interesams ir destabilizuoti padėtį būtų baudžiami laisvės atėmimu iki septynerių metų.
Netgi nereikėtų įrodyti, regis, esminio dalyko – kad tokie kenkėjai tai daro priešo užsakymu ir už jo pinigus. O jei tai būtų įrodyta, grėstų belangė jau iki 10 metų.
Aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų nustatoma, kas yra ta „dezinformacija“ ar „iškreipti faktai“, nepateikta. Vadinasi, tai galėtų būti ne tik prorusiška propaganda arba melas, bet ir valstybės institucijų kritika, abejonės dėl vykdomos užsienio ar gynybos politikos.
Nepateikta ir aiškių argumentų, kodėl nepakanka dabartinės teisinės bazės, numatančios atsakomybę už melą, šmeižtą, karo kurstymą, tėvynės išdavystę.
VSD vadovybė teįstengė paaiškinti, jog prieš valstybę vykdomas grėsmingas Rusijos „informacinis karas“, kuriam būtina nedelsiant duoti griežtą atkirtį, taigi rūpintis, kad gali būti pažeista žodžio laisvė, ne taip jau svarbu.
Tai – sena karinės žvalgybos bei kariuomenės vadovybės sluoksnių giesmė, kurią jie užgieda kiekvienąsyk, kai siekia sustiprinti savo įtaką ir galias. Tokia retorika tapo miela ir prezidentei D.Grybauskaitei, ir VSD.
Pavyzdžiui, pernai palaimintas VSD direktorius kadrinis kariškis D.Jauniškis irgi viešai mėgsta pakalbėti apie visuotinį informacinį karą prieš Lietuvą, kurio „dalis“ gali būti bet kokia „valstybės vadovų kritika“.
Kokia šioje situacijoje politikų, pirmiausia demokratijos sargyboje privalančių būti parlamentarų, reakcija?
Seimo komiteto nariai VSD bei karinės žvalgybos pateiktas įstatymo pataisas vertino labai atsargiai, nors neslėpė ir skeptiško požiūrio. Buvo skelbiama, kad NSGK dėl jų apsispręs šią savaitę. Bet to nepadarė.
Šitokį parlamentarų santūrumą galima paaiškinti. Šiais laikais atvirai prieštarauti tam, ką skelbia pačios prezidentės globojamos ir kariauti su Rusija besirengiančios specialiosios tarnybos, kariuomenė – ne tiktai nemadinga, bet ir politiškai pavojinga.
Vadinasi, neatmestina, kad šios pataisos net gali būti palaimintos Seime, o D.Grybauskaitė dėl to greičiausiai nesukels jokio triukšmo ir netrinktelės veto vėzdu.
Nesunku įsivaizduoti, koks smūgis tokiu atveju būtų suduotas tarptautinei valstybės reputacijai, kartu įduodant dar vieną ginklą į rankas tai pačiai Maskvos propagandai.
Lietuva tarptautiniuose žiniasklaidos laisvės reitinguose gal dar ir nenusiristų iki tos pačios Rusijos lygio, bet tikrai atsidurtų žemiau, nei yra neseniai paskelbtame sąraše, kurį sudarė tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“.
Skambėjo aimanos, kad mūsų šalis iš 31 vietos nusmuko į 35-ąją, yra vertinama blogiau už Latviją ir Estiją. Tik nebuvo aiškiai įvardyta, kodėl taip atsitiko.
Viena labiausiai tikėtinų nuosmukio priežasčių – tų pačių specialiųjų tarnybų, su jomis susibroliavusių politikų, valstybės institucijų nuolatiniai mėginimai kovoti su priešiška propaganda ne baudžiant tokius skleidėjus už konkrečius Lietuvos įstatymų pažeidimus, o tiesiog juos uždraudžiant.
Šių veiksmų motyvai tie patys – valstybės saugumas ir informacinis karas. Kad tik neprisikariautume dar labiau.
