Be kita ko, buvo pastebėta, kad Europos Sąjungos (ES) krizės yra netgi neišvengiamas ir natūralus reiškinys. Bet jas įveikti galima tik dar labiau sutelkiant jėgas ir judant didesnės integracijos link.
Kita vertus, europinė integracija esą nepakankama, jei ji neturi transatlantinio dėmens, nes ES – istorinio projekto, vadinamo Vakarų civilizacija, dalis ir vienas stulpų.
Iš B.Obamos vizito taip pat buvo galima susidaryti įspūdį, kad pagrindinis ir stipriausias stulpas, nuo kurio daugiausia priklauso viso statinio stiprybė, – JAV.
Lietuvoje daugiausia dėmesio sulaukė tai, ką B.Obama ir kiti Vakarų galingieji kalbėjo apie Rusiją, o didžiausia geroji naujiena buvo ta, kad šiame fronte neįvyko nieko nauja.
Nepaisant suaktyvėjusių draugystės su Maskva šalininkų didžiosiose Europos sostinėse, užkulisinio spaudimo Kijevui ir paties Kremliaus išpuolių, vėl buvo patvirtinta, kad sankcijos Rusijai išliks, kol ji neišeis iš Ukrainos ir neatiduos Krymo.
Vis dėlto pagrindinis B.Obamos, anksčiau sulaukusio daugybės kaltinimų, kad labiau gręžiasi į Aziją nei į Europą, vizito tikslas – sustiprinti ES vienybę ir paremti tuos lyderius, nuo kurių tai labiausiai priklauso.
Neatsitiktinai pagrindinės JAV prezidento stotelės buvo Londonas ir Berlynas.
Svarbiausias iššūkis, šiuo metu laukiantis Jungtinės Karalystės ir jos vadovo, konservatorių premjero D.Camerono, – birželį vyksiantis referendumas dėl valstybės išlikimo ES.
Atsiskyrus britams, staigios ES griūties, daugelio su baime minimo vadinamojo domino efekto, greičiausiai nebūtų. Tačiau Bendriją gali apimti ilgalaikė stagnacija, valstybėms narėms užsidarant iš vidaus.
Apie tai grėsmingai priminė pirmasis Austrijos prezidento rinkimų turas, kuriame radikalios dešiniosios Laisvės partijos kandidatas N.Hoferis surinko net 36 procentus rinkėjų balsų ir sutriuškino visus konkurentus, tarp jų – ir tradicinių valdančiųjų partijų atstovus.
Radikalios dešinės bei kairės srovių, kurias vienija tas pats antieuropietiškumas, stiprėjimas, kaip ir tradicinių partijų bei jų politikos krizės išraiška, matyti daugelyje ES šalių – tiek senosiose Prancūzijoje, Ispanijoje ar Vokietijoje, tiek naujosiose Vengrijoje ir Lenkijoje.
Beje, šį reiškinį galima įžvelgti ir pačiose JAV, kur jį įkūnija ryškiausias vienos iš dviejų pagrindinių politinių jėgų – respublikonų pretendentas į šalies prezidentus D.Trumpas.
Visos šios jėgos ir veikėjai įgautų naują kvėpavimą, jei Jungtinė Karalystė nuspręstų trinktelėti ES durimis. Bet greičiausiai krizės neišvengtų ir ši valstybė.
Kad ir kaip būtų, JAV yra tiesiogiai suinteresuotos Europos Sąjungos sveikata, negana to, Londonas – bene svarbiausias Vašingtono sąjungininkas.
Todėl nieko nuostabaus, kad B.Obama įsitraukė į agitacijos už Jungtinės Karalystės išlikimą ES kampaniją, demonstravo paramą D.Cameronui ir netgi gąsdino britų rinkėjus, kad jų šalies ekonominiai santykiai su JAV gali atsidurti dugne.
Entuziastingai remdamas Vokietijos kanclerę A.Merkel, kuri laikoma ir visos ES lydere, JAV prezidentas rodė, kad palaiko ir ją, ir Berlyno politiką apskritai. Be kita ko, svečias nepamiršo pagirti A.Merkel veiksmų tvarkantis su pabėgėlių krize, dėl kurių kanclerė ir patyrė didžiausių politinių nuostolių.
Žinoma, ir be demonstratyvios B.Obamos paramos Jungtinė Karalystė, kur narystės šalininkai nors nedaug, bet lenkia priešininkus, greičiausiai išliks ES, o Vokietijoje radikalai neįkops į politikos viršūnes.
