Neturėdamas laiko aptarti platesnės požiūrių paletės dėl universiteto idėjos radikalaus pasikeitimo niuansų, čia prabėgomis konstatuosiu tik patį faktą, kad tikriausiai nėra labiau kontroversiškai Europos Sąjungoje (ES) vertinamų projektų kaip čia paminėti deklaracija ir strategija, numatančių gaires – kaip universitetas galėtų visiškai supanašėti su didžiaisiais prekybos centrais, tapti naujojo tipo megaparduotuve.
Žinia, nuomonių gali būti labai įvairių, štai šiandien atkreipė dėmesį viename estų kapitalo portale autorių nepasirašytas reklaminis arba, dar kitaip tariant, išpirkto ploto straipsnelis, tiesiog pritrenkiantis aukštomis frazėmis apie prasidėjusį vadinamąjį Bolonijos procesą: „Šiandien šis projektas laikomas Europos pasididžiavimu ir vadinamas sėkmingiausiu pasaulyje švietimo megaprojektu“. Norite tikėkite, norite ne, bet čia tvirtinama, kad JAV nemiega dieną naktį, pavydėdama Europai šio megaprojekto.
Prieš keletą dešimtmečių garsūs JAV intelektualai išties yra kvietę sekti senojo Europos universiteto pavyzdžiu, tačiau po įvykusios transformacijos ES šalių švietimo sampratoje, suprantama, neliko to pavyzdžio, kuriuo norėtųsi sekti, neliko – kam pavydėti.
Savaime iškalbingu faktu, be visa ko kito, yra tai, kad reklamuojantys lietuviškoje spaudoje „sėkmingiausią pasaulyje švietimo megaprojektą“ žmonės nedrįsta prisistatyti savo vardais, pasilikdami teisę pasislėpti po anonimiškumo kauke. Kodėl staiga tokie nei iš šio, nei iš to drovūs patapo, kaip atrodo, išmanantys Lietuvos švietimo sistemos subtilybes mūsų autoriai?
Neturiu jokių piktų užmačių pasikėsinti į tokį šventą reikalą kaip laisvosios rinkos teorija ir praktika. Tačiau, kaip atrodo, net ir laisvosios rinkos sąlygomis Lietuvos leidiniai neprivalo publikuoti atvirai antikonstitucinių straipsnių, net jeigu jie yra pažymimi užsakyto straipsnio grifu.
Čia paminėtas anoniminių ultrapažangiečių traktatas yra antikonstitucinis ( ir ne mažiau begėdiškas nei kartais mūsų padangėje publikuojami Rusijos informacinio karo šedevrai) jau vien dėlto, kad su dideliu aplombu skelbia, jog Lietuvoje jau būtina neatidėliojant pradėti visas magistrantūros studijas organizuoti anglų kalba, tokiu būdu siekiant užtikrinti didesnę mūsų šalyje studijuojančių užsieniečių ir lietuvių sanglaudą ir drauge laimint tokį gėrį, kad užsieniečiai pasiliks gyventi Lietuvoje ir pabaigę studijas.
Tačiau sekant tokia logika reikėtų įpareigoti visų įstaigų darbuotojus bendrauti tik anglų kalba net ir tarpusavyje, atšaukiant Konstitucijos nuostatą dėl valstybinės lietuvių kalbos. O gal užsieninio kapitalo leidiniams Lietuvoje mūsų šalies Konstitucija jau negalioja?
Paminėtas atvejis nėra tik menkniekis, kaip kažkam galėtų pasirodyti, nėra tik atsitiktinis nesusipratimas Esu girdėjęs visą eilę pasakojimų iš kolegų apie tai, kaip vienur ar kitur jau pirmuosiuose universitetų kursuose dedamos pastangos neva eksperimento teisėmis, ieškant įvairiausių išlygų pradėti organizuoti studijas ta pačia anglų kalba.
Jokiu sąmokslu čia nekvepia nė iš tolo, tai neturi nieko bendro su įsisąmonintu tikslu nutautinti jaunąją kartą, iš tiesų, dažniausiai viskas vyksta daug paprasčiau – žongliruojant pažangiečių terminologija bandoma nukreipti įvairiausių fondų lėšas į savo asmenines kišenes. Žinoma, taip elgiasi juodos padermės žmonės, tačiau būdami atkaklūs ir apsėsti godumo jie kartas nuo karto savo pasiekia. Baigiant šią pastraipą pastebėsiu tik tai, kad bandymai kišti anglų kalbą ne tik ten, kur reikia, bet ir ten, kur nereikia, rodo ne aukštą lygį, o sąmonės nususimą ir dvasios menkybę. Kartais negražiai sakoma, kad debilai gimdo debilus, tačiau, regis, greitai turėsime pretekstą kalbėti apie tai, jog debilai ugdo debilus.
Kai užstojus Kūčių stebuklingam laikotarpiui gyvūnai prabyla lietuviškai, galimas daiktas, greitai čia niekas nesupras žodžių reikšmės.
