Ogi 83. Tiek premjero sudarytų darbo grupių pavyko suskaičiuoti. Darbo grupės buvo kuriamos įvairiausių klausimų sprendimui. Vienos rūpinosi iškilių Lietuvos asmenų laidojimu, gimimo ar mirties metinių minėjimais. Kitoms buvo patikėta spręsti socialines ar ekonomines problemas. Na, o trečios sprendė net su nacionaliniu ar branduoliniu saugumu susijusius klausimus.
Algirdas Butkevičius taip pat keitė ir buvusio Vyriausybės vadovo A.Kubiliaus sudarytas darbo grupes.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekspertas Vitalis Nakrošis sako, darbo grupės nėra kažkoks blogis. Europos Sąjungos viešosios politikos procese veikia tikrai daug darbo grupių. Tiesa, jis pripažįsta, kad 83 darbo grupės vienai kadencijai – gerokai per daug.
„Darbo grupės turėtų būti efektyvi priemonė viešosioms problemoms spręsti, siūlymams teikti ir rengti. Jų veikloje turėtų būti derinamos skirtingų valdžios institucijų pozicijos ar pasitelkiami ekspertai, suinteresuotųjų grupių atstovai“, – įžvalgomis dalijosi V.Nakrošis.
Tiesa, mūsų šalyje darbo grupės veikia šiek tiek kitaip. Lietuvoje darbo grupės nepakankamai efektyvios. Jose dažniausiai tik apsikeičiama informacija, svarstomi techniniai siūlymai.
Kodėl Vyriausybėje kuriama tiek darbo grupių? Tam yra keletas priežasčių. Pirma, trūksta ambicingos politinės darbotvarkės ir aiškios pokyčių krypties iš politinės vadovybės. Tai suteiktų darbo grupėms, kuriose dirba valstybės tarnautojai ir kiti ekspertai konkretesnius politinius „rėmus“.
„Taip pat trūksta atsakomybės delegavimo valstybės tarnautojams ir darbo grupėms. Apsiribojama techniniu darbu ir informacijos apsikeitimu. Ministerijų tarnautojams trūksta konkrečių pozicijų ir įgaliojimų jas atstovauti“, – kalbėjo ekspertas.
Jis taip pat teigia, kad Lietuvos valstybės tarnyboje, nepaisant jos profesionalumo, trūksta analitinių gebėjimų, reikalingų kompleksinėms problemoms spręsti ir sumaniems sprendimams teikti. Pristingama ir lyderystės gebėjimų, reikalingų siekti viešosios politikos kompromisų, derinant skirtingų suinteresuotųjų grupių pozicijas.
„Manau, kad visa tai lemia, kad darbo grupės dažnai nebūna reikšmingos, – kalbėjo ekspertas. – Surinkus tam tikrą informaciją ir parengus tam tikrus siūlymus, prasideda tarpinstitucinis derinimo ir sprendimų priėmimo Vyriausybėje procesas, kuris ir nulemia kažkokius teisės aktų ir programų pokyčius.“
Darbo grupėms nepavyksta surasti sutarimo, kuris atitiktų politines pokyčių kryptis.Jos nesusitaria ir dėl atsakomybės skyrimo valstybės tarnautojams bei aktyvios pokyčių lyderystės. Jo siūlymas – Lietuvoje keisti darbo grupių koncepciją. Geriausia būtų pereiti nuo laikinų darbo grupių, prie labiau nuolatinių, kurios turėtų aiškų politinį mandatą ir tinkamus išteklius savo darbui dirbti.
