M.Jonkus gausias policijos pajėgas ant kojų sukėlė praėjusį sekmadienį, kai buvo pabėgęs iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Lazdynuose.
– Ką pirmiausia pagalvojote išgirdęs šią žinią? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Dundulio.
– Vėl prisiminiau tą nelemtą dieną, kai M.Jonkus apsilankė mūsų bute. Mano žmona Stasė sėdėjo kambaryje, aš meistravau savo dirbtuvėlėje. Staiga pasigirdo šūvis, po kelių sekundžių – kitas.
Iš pradžių pamanėme, kad sūnus balkone šaudo iš orinio šautuvo arba sprogo vandentiekio vamzdis. Kaip galėjau pagalvoti, kad tuo metu mūsų namuose vidury dienos siautėja nuožmus žudikas?
Žmona pailgu koridoriumi pasuko prie virtuvės. Tada atsivėrė sūnaus kambario durys. Iš jo išlėkęs vyras nubėgo prie durų į laiptinę, jas atidarė ir nudardėjo žemyn. Viskas truko kelias sekundes.
Įžengę į sūnaus kambarį pamatėme jį sėdintį ant sofos kruvina galva. Dar mėginau jį gaivinti – čiupinėjau pulsą, bet tvinksnių nepajutau.
– Laikas gydo net skaudžiausias žaizdas ir ligas. Gal jau buvote šiek tiek atsitokėjęs po šiurpios nelaimės?
– Kai dieną į butą įsiveržęs nepažįstamas žmogus nei iš šio, nei iš to nušauna sūnų, kurio irgi nepažįsta, kaip galima susitaikyti su tokiu įvykiu? Mums ši liga – nepagydoma.
Visą gyvenimą sportavau, esu prisiekęs medžiotojas, bet po šio įvykio mano dvasinė būsena smarkiai pablogėjo. Žmonai dar blogiau – neteko daug svorio, ji negali pamiršti Vilmanto.
Klaipėdos universitete daug metų vadovavau Kūno kultūros katedrai, mane pažįsta daugybę žmonių. Po sūnaus žūties sutiktieji reiškė užuojautą, o man kiekvienas toks priminimas – kaip peiliu per širdį.
Ištrūkęs į laisvę M.Jonkus atvėrė senas žaizdas. Gerai, kad buvo sučiuptas po kelių valandų. Mano ir žmonos gyvenimą jis sutrumpino mažiausiai dešimčia metų.
– Manau, kad nemažai sužinojote apie M.Jonkų. Kaip galėtumėte apibūdinti jo charakterį?
– Jis – vienturtis sūnus, greičiausiai buvo lepinamas šeimoje, galėjo patirti neigiamą gatvės įtaką. Po pirmojo teistumo M.Jonkus lyg ir buvo nusiteikęs sugrįžti į doros taką, tačiau jo nusikaltimų kreivė, kaip matome, tik kilo.
Maniau, kad M.Jonkaus psichika sutrikusi, normalus žmogus taip elgtis negali, bet medikai nustatė, jog jis – pakaltinamas, suvokia viską, ką daro. Tačiau jis yra praradęs bet kokią atsakomybę, pavojingas, neprognozuojamas tipas. Taip galėčiau apibūdinti šį žmogų kaip buvęs pedagogas.
– M.Jonkaus pabėgimas iš ligoninės – spontaniškas ar apgalvotas veiksmas?
– Neabejoju, kad nuteistasis iš anksto planavo, kaip ištrūkti į laisvę. Atsidūręs ligoninėje, jis tiesiog pasinaudojo palankia proga – čia jam buvo sudarytos visos sąlygos nepastebėtam pasišalinti.
Keista, kad už sunkius nusikaltimus nuteisti asmenys guldomi į miesto ligonines ir ten tinkamai neprižiūrimi. Jeigu apsaugininkai trumpam pasišalina, tokius ligonius galėtų bent jau surakinti antrankiais.
M.Jonkus greičiausiai simuliavo ligą. Jeigu medikai tai nustatytų, nebeliktų jokių abejonių, kad pabėgimas iš ligoninės buvo suplanuotas. Kalėjimų departamento duomenimis, pernai Lietuvos ligoninėse buvo gydoma 700 kalinių – vidutiniškai kasdien po du.
Kartu guldys ir teroristus?
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė ketino jau pirmadienį kreiptis į teisingumo ministrą, kad būtų nustatytos aiškesnės taisyklės, kaip turėtų būti elgiamasi tokiais atvejais.
Ji nustebo iš advokatų išgirdusi, kad Lietuvoje nereglamentuotas kalinių gydymas kartu su kitais pacientais.
Taisyklės nustato tik tai, kaip kaliniai turi būti ligoninėse saugomi. Taip pat yra taisyklės, kurios apibrėžia, kaip elgtis, jei kalėti nuteistas asmuo suserga.
Seimo narės manymu, reikėtų pasimokyti iš situacijos, kai vienoje palatoje trys ligoniai buvo priversti būti su 18 metų kalėti nuteistu žmogžudžiu, sugebėjusiu pabėgti nuo dviejų jį saugojusių sargybinių.
„O jei Lietuvoje prasidės teroro atvejai? Gal ir teroristus guldys vienoje palatoje su ligoniais?“ – klausė D.Mikutienė.
Ligoninei reikėjo rasti išeitį
Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė įsitikinusi, kad kaliniai turėtų būti gydomi atskirose palatose: „Ligoninė turėjo arba tuos tris žmones iškeldinti iš palatos, arba kalinį paguldyti kitur.“
Jos manymu, prieš savaitę Vilniaus universitetinėje ligoninėje pacientų teisės buvo tikrai pažeistos: jų ramybė sutrikdyta, jie patyrė stresą, o tai galėjo turėti įtakos jų sveikatos būklei.
Taigi visi trys pacientai galėtų kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, o vėliau reikalauti atlyginti žalą.
Turi teisę jaustis saugūs
Pacientų teises ginanti advokatė Rūta Pumputienė mano, kad pacientai, kurie gydėsi kartu su M.Jonkumi, galėtų kreiptis į teismą dėl nesaugių paslaugų: „Pacientai turi teisę jaustis saugūs ligoninėje – tai numato jų teisė į saugias paslaugas. Kaip gali jaustis saugūs ligoniai, kurie guli šalia žudiko, net nesurakinto antrankiais ir tinkamai nesaugomo?“
Kiekvienas žmogus, guldamas į ligoninę, privalo pasirašyti sutikimą dėl paslaugų suteikimo, bet nepasirašo sutikimo gulėti palatoje šalia kiekvieno, kad ir kas tai būtų.
Iki šiol pacientai ginčydavosi tik dėl valkatų kaimynystės, o ligoninės aiškindavo, kad neturi galimybių jų izoliuoti, bet valkata ir žmogžudys – ne tas pat.
Bet, advokatės nuomone, tokią bylą laimėti būtų sunku.
Pacientai turėtų įrodyti, jog patyrė žalos dėl tokios kaimynystės. Pavyzdžiui, jiems buvo grasinama ginklu.
Mykolo Romerio universiteto profesorius Jonas Juškevičius mano, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas teikia nedaug galimybių pacientams skųstis dėl šios konkrečios situacijos.
Nebent galima bandyti grįsti savo skundą tuo, kad buvo pažeista šiame įstatyme įtvirtinta paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios apibūdinamos kaip „prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos“.
Susirgę kaliniai – skirtingi
Lietuvos kalinių draugijos pirmininko Jono Stašinsko nuomone, laikyti su kitais ligoniais tokio pavojingo nusikaltėlio nebuvo galima, nes vienoje palatoje buvę kiti ligoniai patyrė didelę riziką: „Šiuo atveju turėjome jauną nusikaltėlį, teistą už nužudymą, nenuspėjamos psichikos, ir jis buvo paguldytas greta su kitais ligoniais! Ačiū Dievui, kad neatsitiko kokia nelaimė.“
Jis ragino po šio incidento imtis pertvarkos. Pirmiausia reikia poįstatyminiais aktais apibrėžti tvarką, kaip elgtis tokiais atvejais.
„Kai į ligoninę atveža gydyti žmogų, kuris kali ne dėl smurtinių nusikaltimų, jį galima paguldyti ir vienoje palatoje su kitais ligoniais. Bet čia buvo žudikas, nuteistas kalėti 18 metų.
Kaip elgėsi kalėjimo valdžia? Vieną prižiūrėtoją paskyrė į palatą, kitą – prie durų.
Bet jei pastatai du žmones, turi būti trečias žmogus, kuris tikrina, kaip jie budi. Arba ateina, arba skambina kas valandą į mobilųjį telefoną ir klausia, kokia padėtis. Akivaizdu, kad šiuo atveju trečio nebuvo“, – kalbėjo J.Stašinskas.
Visi ligoniai vienodi?
Mykolo Romerio universiteto docentas Dmitrijus Usikas mano, kad kalinio palatos kaimynų teisės nebuvo pažeistos.
Juk visus tarptautinius dokumentus, apibrėžiančius kalinių gydymą, vienija bendra idėja: sergantis kalinys, patekęs į gydymo įstaigą, pirmiausia yra pacientas. Toks pat pacientas kaip ir kiti.
Pagal tarptautinius elgesio su kaliniais standartus kalinių izoliacija nuo kitų ligonių gydymo įstaigose nenumatyta. Gal kitose šalyse kaliniai ir guldomi į atskiras palatas, bet viskas priklauso nuo šalies ekonominių sąlygų.
Be to, daugumoje Europos šalių nėra specializuotų ligoninių kaliniams. Daugiausia tokių ligoninių yra likę Rytų Europos valstybėse.
Anot docento, ligoninės neturėtų skirstyti kalinių pagal pavojingumą – taip pat reikėtų prižiūrėti ir vagį, ir žmogžudį.
D.Usikas pabrėžė, kad sergantis kalinys paprastai negali judėti ir padaryti ko nors blogo ligoniams dėl savo sveikatos būklės: „Nežinau atvejo, kad būtų kilęs pavojus greta kalinio besigydantiems pacientams.
Ir dabar nieko blogo neatsitiko – pabėgo, ir tiek.“
