Užuot prisidėjęs prie siurbėlių prekybininkų „gvaltavojimo“, pasidalysiu keliais paprastais patarimais, kaip galima nesunkiai uždirbti daugiau, o tada leisti sau netgi tokius kosmosus kainuojančius vėžiagyvius ir daržoves.
Puikiai suprantu, kad tai skamba pagyrūniškai, tačiau jeigu knygynai pilni saviauklos knygų, kuriose žadami dar nebūtesni stebuklai, o jas kažkas perka, kodėl man nepabandžius suformuluoti kelių visiškai įmanomų ir nesudėtingų patarimų?
Pirma, niekuomet nepulkite komentuoti ir reikšti savo nuomonės neperskaitę viso teksto.
Suprantu, kad šalyje, kur netgi įstatymai priimami tik perskaičius pavadinimą, tai skamba kaip nežmoniškas kantrybės išbandymas, tačiau kartais išklausius visą nuomonę galima iš jos pasisemti daug daugiau nei iš skambaus pavadinimo.
Kartais galima pasisemti netgi naudingų idėjų buičiai ir laisvalaikiui. Ar netgi naujiems karjeros planams.
Be to, kantriai klausydamasis kito žmogus lavina savo dėmesio sukaupimo įgūdžius, mokosi išgirsti artimą ir tolimą, o svarbiausia – nusiramina ir nustoja taškytis seilėmis.
Antra, kam gi iš karto į viską reaguoti necenzūriniais žodžiais, jaustukais, ištiktukais ir epitetais, kurie gal dailiai atrodo ant viešosios išvietės sienos, bet ganėtinai kvailokai asmeninėje socialinio tinklo paskyroje, šalia kurios ir jų autoriaus nuotrauka, vardas su pavarde, netgi kelios nuotraukos, kuriose jis jautriai apsikabinęs savo atžalas arba myluoja vienatinį automobilį.
Statistika negailestingai rodo, kad vis daugiau pridėtinės vertės sukuriama paslaugų sektoriuje, o čia, nori nenori, reikia bendravimo įgūdžių, šiek tiek gero tono, čia niekas nepuola rėkti tik išgirdęs potencialų klientą, kad anas ir kvailas, ir parsidavęs, ir tokius reikia šaudyti. Žodžiu, maža pauzė ir lašelis mandagumo kuria tiesiog stebuklus.
Trečia, nors mums pabodęs kalbininkų diktatas, dar labiau pabodusios priežastys, dėl ko jis gyvuoja. Ogi visi beraščiai, kurie dėlioja kablelius pagal mėnulio fazes, rašo dar mokslininkų nenustatyta indoeuropiečių prokalbe, žodžiu, iš paskutiniųjų stengiasi, kad pašnekovas pražiltų bandydamas ką nors suprasti.
Vikresni ir tikslesni kalbos įgūdžiai jums padės lengviau įtikinti pašnekovą, darbdavį, klientą, netgi antstolį.
Ir tam visiškai pakanka vidurinės mokyklos kurso – o juk ją mes visi pabaigėme, ar ne?
Ketvirta, netgi tada, kai atsakymas tiesiog virpa ant liežuvio galo ir jis toks aiškus, toks kvėpuojantis paraginimu ką nors pakarti, o ką nors sušaudyti, akimirkai stabtelėkime ir paklauskime savęs: argi iki šiol nekorė ir argi nešaudė? Taigi korė, taigi šaudė, o krevetės su kalafiorais brango neatsižvelgdamos į šiuos radikalius būdus stabdyti jų kainų pokyčius.
Tad gal geriau pripažinti, kad ne visuomet viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Toks požiūris padės ir kasdieniame darbe, nes sąžiningas „gal šito ir nežinau“ sau pačiam yra pirmoji paraiška į bandymą įsigilinti ir sužinoti. O tada nepastebėsite, kaip ims pūstis jūsų įgūdžiai ir kompetencija.
Ir penkta. Pabandykite tokį pratimą: kaskart, kai imate skaityti kokią nors nesąmonę internete ar laikraštyje (kaip ir šią nuomonę), kai lavinate pirštų sąnarius ją komentuoti, kai jūs lakstote iš kampo į kampą kupini švento įtūžio, imkite ir paleiskite chronometrą.
Vakare imkite ir suskaičiuokite, kiek iš viso valandų buvo tam sugaišta. O tada apskaičiuokite, ką naudinga buvo galima nuveikti per tą laiką.
Kiek aptarnauti klientų, kiek prigimdyti idėjų, kiek išfrezuoti detalių, žodžiu, kiek užkalti pinigo, už kurį galima įsigyti tą pačią krevetę su kalafioru.
O dabar einu ir pats pabandysiu laikytis šių paprastų taisyklių. Pažiūrėsiu, kaip tai atsilieps mano pajamoms ir apsipirkimo įpročiams.
