Tie keli į viešumą išlindę atvejai, kai neapsikentęs mokytojas tvojo įsisiautėjusiam vaikigaliui, yra tik paviršėlis privirtos košės. Dabar įkyriai diegiami nauji dėstymo ir bendravimo modeliai jau ir valstybines – ne tik privačias – mokyklas paverčia pižonų aptarnavimo įstaigomis.
Jose dar neapsiplunksnavę turi daugiau teisių kakariekuoti ir kirsti snapu kam pakliūva, nei yra galimybių juos efektyviai sudrausminti. Vienas iš pavyzdžių – mokytojas negali per pamoką iš vaikėzo atimti telefono ar kitų mokymosi procesui trukdančių įnagių.
Jei gudresnė mokyklos administracija sumanytų, kad elektroniniai prietaisai negali atsidurti klasėse ir turi būti palikti, tarkim, asmeninėje daiktų spintelėje, tokią tvarką apskundę tėvai savo išpuoselėtoms atžaloms žaislus atkovotų be didelio vargo. Juk įstatymas – aukščiau vidaus taisyklių.
Beje, atmosfera mokyklose priklauso būtent ir nuo tėvų. Yra nemenkas pulkas gimdytojų, kurie, pasitelkę įvairius vaiko apsaugos ir lygių galimybių šūkius bei ES direktyvas apie nepakartojamą vaiko individualumą, turi drąsos visą pasaulį įtikinėti, kad 12 neigiamų įvertinimų iš 14 dalykų yra valstybės abejingumo augančiam piliečiui ir mokytojų nekompetencijos rezultatas. Mat jie neleidžia žydėti nepaprastiems atžalos talentams ir neįžvelgia jo užslėptų gebėjimų.
Kerojasi dar viena arogantiško santykio su ugdymo įstaiga atmaina: kai mokytojas kreipiasi su prašymu vaiką pamokyti bent elementarios pagarbos dėstančiajam ir aplinkiniams, gimdytojai tik užriečia nosį ir suprunkščia, esą ne jų pareiga užnorinti (toks naujadaras sklando ugdymo visatoje) ir sudominti savo pačių atžalą. Apskritai juk visi aplinkui kalti: mokykla, žiniasklaida, sistema – tik ne namai ir ne artimieji.
Tokiame fone kaip lyrinis farsas iškyla vaškinės patyčių programos: diena prieš patyčias, savaitė prieš patyčias, pageidavimų koncertas ar šok su manimi prieš patyčias. Kaip godieji farmacininkai dar nesugalvojo pasiūlyti skiepo prieš patyčias ir įtraukti jį į tą privalomąją daugiavalentę vakciną, arba sukombinuoti kartu su bergždžia, tačiau labai populiaria gripo vakcina?
Per ištisus dešimtmečius migrantų prisikvietusioje Norvegijoje ar Švedijoje kovos su patyčiomis strategijos, kurių pavyzdžiu dabar sekama ir čia, buvo sukurtos visų pirma rasinei ir religinei nesantaikai slopinti.
Kol pas mus jokio „pabėgėlio“ tėvas Alacho vardu nesusisprogdino pats ir neištaškė dešimčių praeivių prie Valdovų rūmų, tol, atvirai kalbant, mokyklose tautiniai ir religiniai užgauliojimai nebus labai aktualūs.
Dabar aktualesnė – kultūrinė trumparegystė. Jai bent iš dalies išsklaidyti užtektų į vidurinįjį ugdymą aktyviau įtraukti filosofijos ar religijų istorijos pamokas ir prie jų prileisti pakankamai išprususius savos srities žinovus, o ne atsitiktinius pamokslautojus su pedagogo išsilavinimą liudijančiu popieriumi.
Nes dabar nei šis, nei tas, kai tikybos arba etikos mokytoja skelia, kad stačiatikybė – krikščionybei svetimas tikėjimas, kad Buda – tai kažkoks tolimas ir pavojingas Dievas (įsiklausykite – Dievas), nes mes valgome cepelinus, o jie – ne, ir kad nekrikštos užsiiminėja ateivių specialiai į Žemę nuleista jogos rūšimi, per kurią baltiesiems persiduoda rotavirusas.
Bet medžių jau iškirsta ne vienas tuzinas. Ir visai ne bendrą supratimą ir pažintį su kultūrų įvairove turintiems skatinti vadovėliams, o makulatūrai apie apsisaugojimo nuo patyčių schemas. Pamokymai, kaip kovoti su jomis, – tarsi instrukcijos bobausiams. Kokia išmintis – „pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti“! Apie tai suaugusieji turi net paskaitų ciklus išklausyti.
Labai panašu į lapelyje prie garantijos surašytas rekomendacijas, kaip elgtis su elektriniu prietaisu. Pavyzdžiui, kad išsikrovus baterijai, ją reikia pakrauti, arba įjungto plaukų džiovintuvo nekišti į vandenį ir nenaudoti jo vietoj daržovių trintuvo, blogiausiu atveju galima bandyti juo pravėdinti smegenis.
Skirtumas tik tas, kad infantiliai patyčių prevencijai pasidalijamos eurų su 5 ar 6 nuliais sumos. Dar tas, kad moksleiviams ir ugdytojams nurodymai, įvilkti į glotnius terminus ir supakuoti į brangius, ES logotipais paženklintus projektų pakelius, padėties negerina.
Veikiau atvirkščiai – dabar patyčia išsivėpusi išsivertė į išvirkščią pusę ir kaip niekad anksčiau nukrypo į spekuliacijas. Tarkime, garsioji Olweus programa ragina mokyklas nustatyti „griežtas nepriimtino elgesio ribas“ – sveikintina. Išskyrus tai, kad tikrovėje tos ribos kaip tik ir nyksta.
Kaip auka iškeliamas ne iš tikro nukentėjęs, bet agresorius, ir dar aplinkiniams verčiau nekaltai mirksėti, esą jis turi specialių poreikių. Arba iš kitos pusės – neadekvačiai įžeidi ir priekabi rūšis pateikiama kaip jautri, pažeidžiama grupė.
Patyčia nuo šiol gali būti kiekvienas laisvas žodis, kuris turi kandaus humoro, sarkazmo, anekdoto, pašaipos ar kritikos pradą. Pilietinėje žinių visuomenėje jau ir rūstų žvilgsnį galima pritempti prie rasizmo, ką kalbėti apie sunkesnę užduotį ar vadinamąją bausmę.
O tokioje erdvėje kaip mokykla pagrūmojimas chamui, apspardžiusiam bendrasuolį, gali būti prilygintas patyčių kurstymui, jei tik kaltininko tėvai imtųsi nuoseklių žygių.
Pažangūs liberalieji naujojo švietimo šaukliai spaudžia mokyklas atsisakyti skambučių ir, žinoma, balų, netaisyti klaidų raudonu rašikliu, kad ryški spalva netraumuotų besimokančių asmenybių, liepia mokinius pamokų metu linksminti skaidrėmis, šokiais ir estrada, mojuoti jiems po nosimi lygybės, diskriminacijos ir tolerancijos vėliavėlėmis. Tačiau bendras žinių lygis, intelektas ir paprasčiausia nuovoka ar empatija ne tik kad nekyla, bet smarkiai smunka.
Reikia įrodymų, konstruktyvių argumentų, statistikų? Visa tai tegul lieka teoretikams. Tikrų pavyzdžių apstu kasdienėje aplinkoje.
Iki šiol mokytojai ir be seminarų Druskininkų vandens parkuose žinojo, kad gatvinės patyčios tarp vaikų visada buvo ir bus. Tik dar visai neseniai suaugusieji bent turėjo galimybę su jomis kovoti nepilnamečiams chuliganams gerai pasukioję ausis.
Todėl svarbu, kad būtų užtikrintos mokyklų darbuotojų teisės gintis į juos nukreipto smurto atveju bei kokį vieną į klasę įsisukusį primatą, dėl kurio kenčia kiti, suvaldyti realiais, o ne iš šalies primestais, tik imitaciniais metodais.
Ir nereikėtų nė Briuselio ar Skandinavijos genderistų normų, nereikėtų išvis jokių papildomų, tuo labiau – didelių, lėšų ir naujų etatų psichologų ar socialinių stebėtojų kabinetuose, jei viso labo būtų daugiau dėmesio skiriama pačiam švietimo turiniui, o ne jo įpakavimui.
