Kai kurie iš valstybės šviesulių gavo progą priminti, kad myli ne tik žodžiais, bet ir žygiais.
Antai prezidentė D.Grybauskaitė vėl per petį permetė Seimą. Parlamentarai klusniai pritarė jos veto anksčiau priimtoms įstatymų pataisoms, numatančioms baudžiamąją atsakomybę žiniasklaidai už neviešų teismo posėdžių medžiagos paskelbimą.
Juokinga ir iškalbinga, jog kone prieš mėnesį, kai Seimas priiminėjo šias pataisas, vaizdas posėdžių salėje buvo visiškai priešingas.
Už tai, kad žurnalistai būtų sodinami į kalėjimą, jei paskelbtų žinias, susijusias su bet kokia neviešų teismo posėdžių informacija, tie patys tautos išrinktieji balsavo ne mažiau vieningai.
Kas apsivertė politikų galvoje? Žinoma, niekas. Juos tiesiog išgąsdino tai, jog žiniasklaida prieš tokį įstatymą stojo vieningu frontu, o tai pastaruoju metu labai retas atvejis.
Ant vieningo žiniasklaidos mūro tuojau užšoko D.Grybauskaitė, įžvelgusi puikią progą ir pasirodyti energinga laisvo žodžio gynėja, ir dar kartą pamurdyti Seimą.
Kai kas gal pasakys: ko čia burnoti, reikėtų tiesiog pasidžiaugti objektyviu faktu – buvo nuleista užkarda dar vienai politikų užmačiai įkąsti žiniasklaidai.
Bėda ta, kad tos užmačios dažniausiai vienos nevaikšto. Tarkime, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete guli Valstybės saugumo departamento ir karinės žvalgybos parengtos įstatymų pataisos, kurios, paprastai kalbant, numato cypę netgi už blogą žodį apie valdžią.
Nelaisvė grėstų tam, „kas viešai skleidžia melagingą informaciją arba iškreipia faktus apie Lietuvos Respublikos vykdomą politiką, gynybinius pajėgumus, valstybės institucijas, strateginę ar svarbią reikšmę valstybei turinčius objektus, siekdamas pakenkti Lietuvos Respublikos interesams ar destabilizuoti padėtį Lietuvos Respublikoje“.
Tik neaišku, kas ir kaip nustatys, kur pasibaigia melaginga informacija, iškreipti faktai ir prasideda tiesiog valdžios kritika.
Pavyzdžiui, suabejoji, ar Lietuvos gynybiniai pajėgumai nėra per brangūs, palygini su dėmesiu švietimui ir kultūrai, ir jau gali grėsti byla.
Ir ne bet kokia – už tokią destabilizaciją ir antivalstybinę destrukciją numatyta net iki 7 metų nelaisvės bausmė. Be to, nereikės nė įrodyti, kad taip sakydamas darai priešų labui.
Mat pataisose nurodyta, jog tuo atveju, jei bus įrodyta, kad už tokias veikas, „daromas vykdant kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį“, jau grėstų iki 10 metų belangės.
Greičiausiai taip ir būtų, nes tai viešai patvirtino pats saugumo vadas D.Jauniškis, pareiškęs, jog valstybės vadovų kritika yra informacinio karo, kurį prieš Lietuvą vykdo Rusija, dalis.
Galima sakyti, kad šis projektas daug pavojingesnis žodžio laisvei ir demokratijai nei D.Grybauskaitės triukšmingai vetuotos ir Seimo klusniai palaidotos pataisos.
Bet triukšmo dėl minėtų užmojų – daug mažiau. Žinoma, girdėti balsų, sakančių, jog ne tik valdžios, bet ir valstybės ar jos institucijų kritika yra būtinas kiekvienos demokratijos dėmuo, o sveika demokratija – geriausias ginklas prieš bet kokią diktatūrą ir jos propagandą.
Netgi patys Seimo komiteto nariai pripažįsta šiuos akivaizdžius dalykus. Tačiau tik užkulisiuose, nes atvirai prabilti tiesiog bijo.
Kodėl? Priežastis – ta pati, dėl kurios žvalgybininkai nepabūgo tokių pataisų parengti.
Mat Maskvos diktatūrai pradėjus karą ne tik su Ukraina, bet ir su Vakarais, Lietuvoje ypač sustiprėjo politinės specialiųjų tarnybų ir kariuomenės atstovų, nuolat gąsdinančių apie informacinio karo grėsmę, pozicijos. Negana to, šias jėgas globoja pačios D.Grybauskaitės ranka.
Būtent dėl to kiekvienam politikui abejoti kokiais nors specialiųjų tarnybų ar karo žvalgybininkų užmojais ar juo labiau juos kritikuoti yra ne tik nemadinga, bet ir pavojinga.
Tad Seimo komitetas, nors ir norėtų šias pataisas uždusinti, kol kas trypčioja.
Vis dėlto reikia tikėtis, kad jos nenukeliaus iki palaiminimo posėdžių salėje. Kita vertus, kas žino – gal Seimas darniai įstatymą priims, o prezidentė jį pasirašys.
Juolab kad absoliučiai daugumai didžiosios politikos veikėjų šiuo metu labiausiai rūpi ne viešoji erdvė ar jos sveikata, o jų pačių viešieji ryšiai.
