Pats A.Kubilius sako, kad, atrodo, imasi beviltiško reikalo, bet kandidatuoja ne tam, kad laimėtų. Tai kam? Kad pagarsėjęs dviračių žygiais turėtų naują maršrutą savaitgaliais? Ir ne pernelyg toli nuo Vilniaus, ir maršruto tikslas konkretus.
Pasirodo, pagrindinis politiko tikslas – pranešti Vilniaus krašto lenkams ir rusams, kad lietuvis – taip pat žmogus.
Ir turbūt viešai skleisti šią žinią kalba, kuri šioje apygardoje labiau suprantama.
Todėl jau vakarykščiame parlamento posėdyje opozicijos lyderis valdančiuosius kritikavo rusišku posakiu „syla jest, uma nenado“ („jėgos yra, proto nereikia“) ir už tai sulaukė Seimo nario, buvusio Šalčininkų rajono mero L.Talmonto sveikinimų sėkmingai pradėjus rinkimų vajų.
Kalbant rimčiau, kai kurie kiti A.Kubiliaus dėstyti dalykai – šventa teisybė. Ir tai, kad šalies valdžia yra apleidusi šiuos kraštus, atidavusi juos vietos radikalų nuosavybėn, ir tai, kad būtina dialogo politika pasitelkiant vietos jėgas, kurioms nepriimtina visuotinio karo su „Vilniaus Lietuva“ politika.
Bet, žinoma, ne A.Kubiliui lemta būti ledlaužiu, kuris pralauš ilgametį įšalą. Juk konservatoriai Lietuvos tautinėms mažumoms yra bene nemėgstamiausia politinė jėga. Ir, ko gero, pelnytai – būtent dešiniųjų gretose daugiausia karingųjų kietakakčių, talkinančių tokiems pat kitoje pusėje.
Be abejo, tai supranta ir patys konservatoriai. Todėl A.Kubilius į šį kraštą siunčiamas vien tam, kad partija turėtų kandidatą.
Tiesa, faktas, kad konservatoriai tokia technine figūra pasirinko savo buvusį vedlį ir buvusį svajonių premjerą, nieko gero nesako apie juos pačius ar jų vidaus atmosferą.
