Jau bandę inicijuoti kompleksinio šalies įvaizdžio kūrimą atkerta, kad aštriadančių lietuvių šalyje tai potencialiai pavojingas užsiėmimas ir daugelis tiesiog vengia liesti šią temą.
Drąsi šalis subtiliai nutilo
Nepaisant kas kartą pasigirstančių aštrių kritikos pliupsnių, turinčių idėjų ir norinčių jas realizuoti netrūksta. Neseniai agentūra „New“ pristatė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo skirtą logotipą ir „100 atkurtai Lietuvai“, kuris įvairių renginių, švenčių ir minėjimų metu bus naudojamas net ne vienerius, o ketverius metus.
Taip pat atnaujinta ir svetainė lietuva.lt, kurioje informacija pateikiama net keturiomis kalbomis. Svetainėje – net tik gidas po lankytinas Lietuvos vietas, bet ir trumpas lietuvių kalbos žodynėlis, pristatomi pasaulyje Lietuvą garsinę tautiečiai, pateikiama daug informacijos apie kultūrinį, kulinarinį paveldą, sąlygas verslui. Tiesa, ir ši idėja sulaukė nemažai kritikos.
Svarbus žingsnis, anot įvaizdžio kūrimo specialistų, buvo žengtas 2008 metais, kai Lietuvoje buvo patvirtinta strateginė rinkodaros koncepcija „Lietuva – drąsi šalis“, tiesa, po metų, 2009-aisiais, Valstybės kontrolė, po atlikto audito pareiškė, kad projektui skirti milijonai iššvaistyti, o pačios strategijos įgyvendinimas turi būti stabdomas.
Nuo to laiko būta ne vieno bandymo pristatyti Lietuvą kaip išskirtinai gintaro, medaus ar unikalios istorijos šalį. Buvo sukurtas ir Lietuvos kvapas, kuris dvelkia lauko gėlėmis, avietėmis ir nelabai lietuvišku imbieru, bergamotėmis ir greipfrutais.
Trūksta valios ir supratimo
Prieš keletą metų savo idėją, kas galėtų tapti Lietuvos įvaizdžio svetur ašimi, pristatė ir fotografas Marius Jovaiša. Jo sukurtą šūkį „Lietuva – Baltijos širdis“ lydėjo grafinis prekės ženklo logotipas, kuris buvo sukurtas pagal vieną seniausių Europoje herbų – Vytį. Vytis buvo pavaizduotas Lietuvos ir širdies formą primenančiame gintaro gabalėlyje. Nors idėjos autorius leido nemokamai naudoti šį logotipą, po kurio laiko idėja buvo pamiršta.
Ar turi Lietuva įvaizdį, kuriuo prisistato užsienyje? „Centralizuotai sukurto ir masiškai įgyvendinamo įvaizdžio neturime. Kitos šalys, pavyzdžiui, Jungtiniai Arabų Emyratai, Tailandas, Indija labai daug į tai investuoja. Mes neturime nė galimybės tokį įvaizdį turėti, nes trūksta valios, politinio supratimo ir prioritetų, o ir pagrindiniams šalies vadovams tai neatrodo labai svarbu“, – teigė jis ir pridūrė, kad būtent dėl to viskas yra susmulkėję ir išskydę į atskirų institucijų bandymus kurti vieningesnį šalies įvaizdį.
„Dažnai viskas priklauso nuo to, kam ir kokiai situacijai tai reikalinga – jei Turizmo departamentas yra numatęs dalyvavimą parodoje kur nors užsienyje, jis tam pasiruoš, sukurs lokalų sprendimą, jei Lietuvos pienininkai galvoja apie savo produkcijos realizaciją, jie taip pat ieškos išeičių“, – kalbėjo M.Jovaiša.
Anot pašnekovo, gana aktyviai šiuo klausimu rūpinasi ir Lietuvos ambasados užsienyje, o kaip sėkmingą komunikacijos pavyzdį pateikė Lietuvos ambasadą Japonijoje. „Kiekvienas kuria po gabalėlį, legendos dalelę, bet visam tam reiktų suteikti kokį nors stuburą, reiktų pasistengti visiems kalbėti vienu balsu, bet kol kas tokių bandymų tikrai nėra. Pradėtos iniciatyvos žlugo ir atrodo, kad net bijoma liesti šią temą“, – kalbėjo M.Jovaiša.
Primena kaimo kapelos saviveiklą
Lietuvos įvaizdžio kūrimas primena bandymus tamsiame kambaryje čiupinėti dramblį ir bandyti nupasakoti, kaip jis galėtų atrodyti.
„Per metus skirtingos organizacijos šimtus kartų prabyla apie Lietuvą tarptautinei bendruomenei, bet, deja, siunčia labai skirtingus pranešimus: „Vieni sako, kad esame žemdirbystės kraštas, kiti – kad gintaro kraštas, treti – kad turime labai turtingą istoriją, štai „Invesment Lithuania“ pasakoja apie tai, kad esame Europos centre. Auditorija girdi daug skirtingų pranešimų, tad ir galimybė, kad jis kam nors įstrigs – nedidelis“, – šyptelėjo M.Jovaiša.
Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į profesionalumo stoką, kuri pastebima tuomet, kai bandantys kurti Lietuvos įvaizdį pritrūksta žinių ar išgalių sukurti gerą logotipą ar šūkį, gerai jį išvesti, atsakingai pagalvoti, kaip jis skambės kitomis kalbomis: „Viskas taip susmulkėja, patampa kaimo saviveiklos kapelos lygio darbu“, – kalbėjo M.Jovaiša ir pridūrė, kad jei Lietuva mato, kad turizmas nėra prioritetas ir jų sąraše puikuojasi tik antrame dešimtuke, tai viską paaiškina.
„Jei tai viešai pasakytų, būtų aišku, kodėl šio klausimo daugiau nereikia kelti. Suprastume, kad nereikia mums to įvaizdžio, ir kas bus, tas“, – sakė jis. Pasak M.Jovaišos, jau buvę skandalai atbaido nuo tokios veiklos.
Kitų neįtikinsime, jei patys netikėsime
Pašnekovas pabrėžė, kad bet kokia įvaizdžio idėja turi turėti gyvą sąsają su lietuviškąja tapatybe, antraip – taip bus paprasčiausiai netikra.
„Turime atsiremti į esminius savo tapatybės elementus, istoriją. Esame ne pliažinio turizmo šalis, o kultūrinio, tad turime rasti įvaizdį, kuris tiktų ir verslo, ir turizmo plėtrai. Turime ieškoti tarp to, ką jau turime. Negalima ko nors atsigabenti iš Marso, nes jei tai bus nenatūralu, mes patys tuo netikėsime ir tai paprasčiausiai neteks prasmės. Patys tuo netikėdami nesugebėsime visko ir įtaigiai perteikti pasauliui“, – sakė M.Jovaiša.
Paklaustas, kaip vertina tai, kad jo siūlyta idėja „Lietuva – Baltijos širdis“ neprigijo, M.Jovaiša sakė: „Tai buvo mano entuziazmas, mano kūrinys, kuris plataus atgarsio nesusilaukė, be valstybinio palaikymo, Vyriausybės, Užsienio reikalų ministerijos, ambasadų tai negalėjo sėkmingai plisti. Man pačiam jau po kurio laiko tapo aišku, kad neperspektyvu daužyti galvą į sieną. Tam reikalingas susitarimas valstybiniu mastu.“
M.Jovaiša teigė, kad mielai savo idėją prikeltų: „Koncepcija tikiu, ją dar galima būtų vystyti, reikia inicijuoti diskusiją.“
Argentiniečio idėja – milžiniškas gintarų parkas
Lietuvą nuo tautinio įvaizdžio katastrofos pasiruošęs gelbėti ir niekada mūsų šalyje nesilankęs, tolimojoje Argentinoje gyvenantis Diegas Alvarezas. 36 m. kompiuterių specialistas įsitikinęs, kad geriausiai Lietuvą galima pristatyti per gintarą.
„Kai pamačiau filmą apie gintarą, pradėjau galvoti, kaip parodyti tokį dažniausiai mažą gabalėlį pasauliui, kaip juo sudominti. Ir tada pamaniau, kad būtų galima panaudoti seną prekybininkų triuką: kai daiktas yra labai mažas, padaryk jį didelį, ir pamatysi jį kitu kampu. Pavyzdžiui, parduotuvės, kai nori reklamuoti prekę, tarkim, batus, pagamina milžinišką jų kopiją, – portalui lrytas.lt yra pasakojęs D.Alvarezas.
Unikaliame parke D.Alverezas siūlė išdėstyti gigantiškus kelių metrų aukščio gintarą imituojančius luitus, kurių viduje, kaip ir gintaruose, būtų įkomponuoti inkliuzai. Tai galėtų būti ir vabzdžiai, ir augalai, o gal net Lietuvai svarbūs simboliai ar šaliai nusipelniusių, ją garsinančių žmonių atvaizdai. Nakties metu gintaro luitus apšvietus, parkas sužėrėtų kitomis spalvomis.
Anot argentiniečio, jo idėjos įgyvendinimas Lietuvai gali nieko nekainuoti: tereikia pasinaudoti pasaulyje populiariu finansavimo būdu, kai paskelbus apie svajonę internete žmonės, norintys padėti ją įgyvendinti, gali skirti pinigų. Savo idėją D.Alverezas Lietuvai siūlo nemokamai ir tikina, kad siūlydamas Lietuvai šią idėją jis nesiekia nei atlygio, nei garbės.
Kultūros eksportas – neegzistuoja
Viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus, paklaustas, ar Lietuva turi bendrą įvaizdį, kuriuo prisistato pasaulyje, dėl atsakymo ilgai nedvejojo: „Veikiausiai suprantate, kad – ne.“
Anot M.Katkaus, Lietuvos įvaizdžiu susirūpinta po to, kai 2003-iaiais Estija organizavo sėkmingą savo tautinio įvaizdžio pristatymo kompaniją.
„Šiuo metu matomos Užsienio reikalų ministerijos iniciatyvos, tokios kaip vadinamasis Sniego susitikimas ir kiti renginiai, socialinio tinklo „Twiter“ naudojimas, tai padeda viešinti mūsų politikų poziciją pasaulyje. Įvaizdžio formavimo iniciatyvos susideda iš kelių aspektų: tai užsienio politika, turizmo patrauklumo skatinimas, investicijų pritraukimas, reprezentavimas savęs kaip šalies gamintojos“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad užsieniečių 2009-aisiais Lietuvai sukurta koncepcija iškeliavo į šiukšlių dėžę, bet yra įdomių pavienių iniciatyvų.
„Užsienio politikos srityje iniciatyvos įgyvendinamos, bet kultūros srityje – jų labai mažai. Panašu, kad šiuo metu mes neužsiimame kultūros eksportu, investicijų pritraukimo srityje – tik pavienės veiklos, kalbant apie šalies gamintojos įvaizdžio kūrimą, taip pat nelabai daug esame pasiekę. Visi pasigenda bendros koordinuojančios ašies šiems klausimams“, – kalbėjo M.Katkus. Pasak jo, Vyriausybė net kelis sykius bandė imtis koordinuojančio vaidmens, bet šie bandymai taip ir liko bandymais: „Lietuvoje manoma, kad įvaizdžio ekspertai yra visi – kaip ir visi tiki, kad gali treniruoti komandą, bet tai nereiškia, kad iš tiesų per varžybas žaidėjams derinius gali nurodyti kiekvienas to užsigeidęs.
Neturime apsibrėžtų prioritetų, ko siekiame, ar įsivardijimų, kaip turime atrodyti. Buvo keli garsūs bandymai, bet nemanau, kad jie buvo itin sėkmingi. Esama įvairių sėkmingų nišinių iniciatyvų, tačiau bendrai susitarti, ką reikėtų daryti, kol kas nepavyko“, – sakė M.Katkus.
Rezultatai būna gėdingi
„Nors aš ir nepritariu koncepcijai „Drąsi šalis“, vis tik turiu sutikti, kad tai yra šūkis, o štai koncepcija „Gintaro lašelis“ yra ne šūkis, o tikrų tikriausia „chaltūra„. Tai neprofesionalų bandymas lįsti į profesionalų daržą, neturint jokio supratimo, kas tas įvaizdis ir kam jis naudojamas. Gal ir esama nuo vaikystės kokio įsivaizdavimo, kad simboliu būtinai turi tapti gintaras ar kokia kita klišė...“, – kalbėjo M.Katkus.
Pašnekovo teigimu, artėja kelių svarbių istorinių datų paminėjimai, tad bandymai garsinti tokiais šūkiais, kaip „Lietuva, Tėvyne mūsų“, atrodo gana keistai. „Visi Lietuvos logotipai renkami visuotinio balsavimo būdu, tai gal balsuokime dėl to, kaip reiktų pajungti šaldytuvą, ir naudokimės tik tuo būdu, kuris surinks daugiausia balsų... Tai nieko nuostabaus, kad kiek turėjome visuotiniu balsavimu išrinktų logotipų, gėda juos parodyti... Dizaineriai, kuriems paskui privalu su jais dirbti, ieško būdų, kaip sumaniai juos paslėpti, kad negadintų vaizdo.“
Anot viešųjų ryšių specialisto, valstybėje turi būti institucija, kuri už tai atsako, ir tokia įstaiga turi turėti aiškią viziją, ką ji daro: ar kuria turinio strategiją, ar prekės ženklą. „Taip pat turime suvokti, kad tokiam darbui taip pat reikia pinigų. Jei norime, kad visi žmonės kalbėtų telefonu, puikiai žinome, kiek mobiliojo ryšio bokštų turime pastatyti ir kiek tai kainuoja. Jei norime, kad užsienis sužinotų apie Lietuvą, tam tikrai reikia pinigų“, – sakė M.Katkus ir pridūrė, kad nereikia išradinėti dviračio, mat pasaulyje yra sėkmingai veikiančių programų, o skyrus net dešimteriopai mažesnį biudžetą, būtina judėti pirmyn.
