Visų pirma, tai kaltinimai, kuriais vis labiau dirbtinai žarstomi žmonės Europos šalyse, teigiant, kad tiems, kas nemini gegužės 9 dienos, yra nesvarbi pergalė prieš fašizmą. Tokių minčių teko girdėti iš interviu žmonių, atėjusių gegužės 9 d. į Antakalnio kapines Vilniuje. Jie nesuprato, kodėl valdžia ignoruoja šią dieną, ir nežino, kad pergalės prieš fašizmą dieną Vakarų pasaulio šalys mini gegužės 8 d.
O Vokietijos kapituliacija bendrai pasirašyta gegužės 7 d. Ir ne Potsdame, o Reimse. Tačiau, kadangi pasirašant šį kapituliacijos aktą dalyvavo tik Vakarų sąjungininkai ir Vokietijos atstovai, tai Sovietų Sąjunga pareikalavo atlikti pakartotinę ceremoniją.
Stalinas argumentavo ir tuo, kad Vokietijos atstovo lygis, pasirašant aktą buvo ne toks aukštas, kaip reikėtų. Todėl gegužės 8 d. į Potsdamą susirinkta buvo dar kartą. Šį kartą dalyvaujant Sovietų Sąjungos atstovams, kurie nutęsė Akto pasirašymą į vidurnaktį. Čia ir gaunasi skirtumas laike, kurį Vakarai, ir Maskva traktuoja skirtingai.
Visa tai, būtų likę tik vienos datos interpretacijos klausimu, jeigu ne turinys, kuris sovietų metais, o dabar ir Vladimiro Putino Rusijoje yra suteikiama gegužės 9 dienai.
Jeigu tai būtų pergalės prieš vieną didžiausių blogių žmonijos istorijoje: fašizmą diena, tai gal politikai iš Rytų ir Vakarų galėtų susėsti prie bendro stalo ir išsiaiškinti, kada tą dieną minėti, kad nebūtų įvaromas toks pleištas į skirtingų tautų sąmonę.
Juo labiau, jei tą dieną būtų minimos aukos tame iki šiol daugiausiai žmonių gyvybių nusinešusiame, kare, tai tikrai niekas negali būti tam abejingas. O juk žmonės, kurie gegužės 9 d. Vilniuje susirinko Vilniuje į Antakalnio karių kapines ir atsinešė su savimi žuvusiųjų portretus, kaip „Nežinomo pulko nuotraukas“, tai juk ir atėjo minėti.
Ir nesuprato, kad jais yra žiauriai manipuliuojama. Nes Sovietų Sąjungos metais ta Pergalės diena buvo tapusi Stalino, o Stalino kultą panaikinus, sovietinės sistemos pergalės diena. Šaltojo karo metais ji tapo diena parodyti sovietų karo galybę.
Beje, tada, o neretai iki šiol yra visai ignoruojama tiesa apie tai, kaip tas Antras pasaulinis karas vyko už Sovietų sąjungos ir fašistinės Vokietijos fronto. Juk jis yra neatsitiktinai vadinamas pasauliniu, o ne Didžiuoju Tėvynės karu, kaip buvo ilgą laiką vadintas sovietiniais metais ir neretai šių dienų Rusijoje.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Šaltojo karo metais Vakarai, matydami tokią Pergalės dienos interpretaciją Sovietų sąjungoje ir suvokdami, kaip tai nukreipta jau prieš Vakarus, savo istorijos vadovėliuose taip pat buvo linkę nutylėti apie tą labai esminį, jei ne lemiamą Sovietų Sąjungos ir šioje valstybėje gyvenusių žmonių indėlį.
Be to, suvokdami kur link krypsta šios dienos suvokimo transformacija, pačią gegužės 9 d. pavadino Europos diena, nes tą dieną Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas iškėlė suvienytos Europos idėją. Kaip kelią įveikti tautų ir valstybių priešpriešą naujoje Europoje, kaip galimybę ateityje užkirsti panašų karą.
O pergalę prieš fašizmą Antrajame pasauliniame kare ėmė minėti gegužės 8 d. Bet visa tai nėra sakoma Rusijos žmonėms. Po šios gegužės 9 d. aišku, kad to nesupranta ir bent dalis rusų Lietuvoje, kurie dar neseniai jautėsi integralia mūsų šalies dalimi.
Nutylėta Maskvos buvo ir dar daugiau. Tai yra tai, kad ne tik fašistinė Vokietija, bet ir Sovietų Sąjunga yra atsakinga už tą baisų karą, jo aukas. Tiesiog tam tikrame etape Hitleris nusprendė užpulti Stalino valstybę, su kuria dalijosi dar 1939 m. Europą.
O aukos padėtos tame kare ir su sovietine sistema susigyvenusių Sovietų Sąjungos žmonių, ir tų, kurie, kaip lietuviai, latviai, estai, t.y. okupuotos tautos, buvo prievarta varomi. Daug žuvo fašistinių šalių gyventojų: vokiečių, italų, kurie šį karą palaikė susižavėję gražia, patriotine retorika. Panašia, kaip skamba, deja, šių dienų Rusijoje. Žuvo ir kitų šalių žmonės, įtraukti į karo verpetą. Visos šios aukos turi būti pagerbtos. Taip pat ir dėlto, kad ateityje dėl panašaus pseudo patriotizmo nekiltų kitas karas.
Sovietų Sąjungoje, o neretai ir šių dienų Rusijoje stengiamasi nutylėti ir tai, kad tokio milžiniško skaičiaus karių aukų buvo galima išvengti, jeigu sovietų karo vadai būtų labiau tausoję žmonių gyvybes ir nevarytų jų į mirtį vien dėl to, kad paimti vieną, kitą miestą ar net ir aukštumą kokia svarbia Sovietų Sąjungai ar jos vadovams proga. Vakarų šalyse daug daugiau galvota buvo apie savo karių gyvybes.
Ir pagaliau dar du labai svarbūs momentai: sovietų pergalė prieš fašizmą ir Baltijos šalių, Rytų Europos išvadavimas nuo rudojo maro baigėsi tuo mūsų kraštų žmonėms, kad mes vėl susilaukėme „raudonojo maro“. Tai yra komunistinių represijų ir lagerių, kurie nebuvo nė kiek geresni už fašistų represijas ir fašistų koncentracijos stovyklas.
Be to, Sovietų Sąjungos, kaip fašizmo nugalėtojos žygis, peržengus valstybės sienas ėmė neretai panašėti į priešų užgrobtos teritorijos plėšimą. Tame procese dalyvavo tiek eiliniai kariai, tiek ir kariniai vadovai. Vien tik pas Georgijų Žukovą, po to, kai jis pateko į Sovietų valdžios nemalonę, buvo rasta tiek brangių daiktų, papuošalų, paveikslų, prisiplėštų pakeliui į Berlyną, kad galima spėti, ką atsivežė kiti karo vadai .
Žinoma, viskas priklausė ir nuo kiekvieno sovietų kario, karininko, karo vado padorumo, etikos normų. Ne visi jie buvo plėšikai ir juo labiau, ne visi buvo moterų prievartautojai. Istorijos puslapis, kuris taip pat yra nutylimas šių dienų Rusijoje.
O žmonės, kurie gyveno šiose valstybėse į kurias Raudonoji armija atėjo ne tik, kaip išvaduotoja iš fašizmo, bet ir, kaip užkariautoja, visa tai prisimena. Tą žino lietuviai, latviai ir estai, lenkai, čekai ir vengrai, jau nekalbant apie vokiečius, taip pat gyvenusius ir Karaliaučiuje. Bet rusai to nežino. Taip pat ir gyvenantys Lietuvoje .
Bet, žinoma, dėl to, nereikia Lietuvoje šiame kare žuvusių karių vadinti okupantais. Jis irgi buvo aukos. Tos sovietų politikos, kurį išvadavimą pakeitė nauja okupacija.
Iš čia ir gaunasi tas didysis nesusikalbėjimas dėl gegužės 9-osios, kaip Pergalės dienos. Juo labiau, kai jis yra papildomas vaizdais su vis didesniu karinės galios demonstravimu gegužės 9 d. iš Raudonosios Aikštės Maskvoje. Ne taikinga, o labai agresyvia dabartinių Kremliaus vadovų retorika, kuri, kaip matome šiomis dienomis Ukrainoje virto jau ir grėsminga realybe. Taip gegužės 9-oji, Pergalės diena tampa tarsi diena, kai Rusija sako, kad yra pasiryžusi naujoms pergalėms. Ir ne taikos fronte, vystant šalies ekonomiką bei kuriant demokratinę valstybę, o galimo karo fronte.
Ar gali tokia diena būti minima Lietuvoje su džiaugsmu, ypač turint omenyje tokią dabartinę jos interpretaciją pagal Kremliaus scenarijų? Ar gali ji kelti džiaugsmą kitoms Europos tautoms, suvokiančioms, kad pergalė prieš fašizmą buvo gėris? Juo labiau papildyta nauja interpretacija Georgijaus juostelės, kuri šiandien reiškia labiau palaikymą agresyvios Rusijos politikos regione, nei Antro pasaulinio karo atmintį?
Todėl reikia pasakyti bent savo šalies piliečiams, ypatingai rusakalbiams žmonėms, kad jų skausmu, praradus Antrajame pasauliniame kare artimuosius, per gegužės 9 d. yra labai skaudžiai manipuliuojama. Nutylint ir priežastis, kodėl buvo tos aukos.
O Georgijaus juostelė tapo ir žmonių skirstymo į „mūsiškius“ (naši) Kremliaus požiūriu, t.y. palaikančius Rusiją ir Vladimiro Putino politiką, ir kitus. Šią takoskyrą, pavadinant tuos kitus dar fašistų mylėtojais ir rusofobais, bandoma, kaip pleištą įvaryti į Lietuvos valstybę. Taip ne tik ignoruojamas faktas, kad paties V. Putino politika Kryme primena fašistų įvykdytą Sudetų aneksiją ir Austrijos anšliusą. Pleištą į Europos žemyną per rusų ir sovietų diasporą bandoma įvaryti ir kitose šalyse.
Mes Lietuvoje tai turime matyti. Bet negalima pasiduoti emocijoms, sakant, kad ten gegužės 9 d. susirinko tik kokie nors vatnikai, kurie jau vilkėjo net ir Rusiją ar prezidentą V. Putiną šlovinančius marškinėlius ar nešiojosi Rusijos vėliavą. Reikia tiesiog dialogo su šiais žmonėmis, aiškinant kur jais yra labai stipriai manipuliuojama.
Pradedant nuo moksleivių ir baigiant kitų amžių žmonėmis. Jeigu to nebus, mes turėsime dar labiau fragmentuotą valstybę, kurioje ne tik dalis gyventojų nepasitiki valdžia, ką parodė ir kalafioro skandalas, bet dalis piliečių lojalumą rodo kitai šaliai.
