Per kelias sekundes mintyse tarsi visas gyvenimas paranojiškai perbėga šiurpai: gal vaikui kas nutiko? O dar taip ilgai ir įkyriai skambina. Nekasdienis įvykis tai tikrai. Atsiliepiu.
„Ar su ponia Goda kalbu?“ – atsargiai, nenorėdama išgąsdinti, teiraujasi prisirpusio balso savininkė. Stoviu netoli mečetės. Virš galvos lyg tyčia pradeda per garsiakalbį grėsmingai giedoti muedzinas – vyrus kviečia į trečiąją dienos maldą.
Atsiprašinėju, kad prastai girdėsiu. Paskubomis paaiškinu, kad esu ne Lietuvoje. Moteris nesisiūlo perskambinti vėliau. Vaje, vadinasi, dega pranešti svarbią žinią. Per tą triukšmą jau ir nebegirdžiu, ką ji man dėsto.
Įtarimai nuneša iki vaizduotės nepažabojamų versijų, pasiekia ir prisiminimus apie senutes, kurios gatavos duoti išpirką už provaikaitį, nors jo nėra nė užuomazgų. Tad gal neįvyko jokia nelaimė, o tiesiog nuotolinių aferistų partnerė dabar įtikinėja, kad anūkas, kurio dar neturiu, įkliuvo policijai ir reikia kuo skubiau atnešti 15 tūkstančių eurų kyšį, kad jį paleistų.
Deja, klydau. Kai prašiau pakartoti ir išgirdau, paaiškėjo, jog buvau teisi tik dėl nepaprasto, nekasdienio įvykio. Tai Adelė ar Jolanta iš čiužinių salono. Tik per triukšmą nenugirdau, kokio. Tikrai ne kasdien sulaukčiau skambučio iš šios įstaigos. Gal kas mano vardu be mano žinios didelę skolą už pirkinį paliko?
Ponia pradžiugina, kad nesu skolinga. Ir širdy atlėgsta. Bet vėl užslenka švininiai nerimo debesys: gal kas užsisakė čiužinį mano adresu ir dabar jau gabena į namus? Nes kam tuomet su manimi svyla kuo skubiau išsiaiškinti žinant, kad kalbėti – netinkamas metas?
Tikroji atomazga – dramatiška, reikalas neatidėliotinas: jei dabar užsisakysiu jos siūlomą čiužinį, grįžusi namo jau galėsiu voliotis ant naujo kokybiško paminkštinimo. Ir dar nuolaidą pritaikys.
Istorija B. Gatvėje visai šalia ūžiant ir traškant troleibusams ir baubiant techniškai netvarkingoms mašinoms, išvis sunku išgirsti, ką man kalba anapus telefono. Supratau tik, kad kreipiasi formaliai ir labai mandagiai. Paprašau, kad paskambintų po dešimties minučių.
Skambutis lygiai po dešimties minučių. Jau ramesnėje aplinkoje atsiliepiu solidžiai. „Iš farmacijos įmonės“, – sukvaksi man jaunas, spygus balsas. Maloniai primenu, kad dėl vaistų reklamos kūrimo nebendradarbiauju jokiomis sąlygomis.
Mano nuostata kategoriška – reklaminių šūkių, nei tekstų, šlovinančių farmacijos produktus, niekada nerašiau ir nerašysiu. Už jokį honorarą. Sąžinė neleidžia. Mergina mane pertraukia. Ji mat ne galimos partnerystės reikalais spirga, o apklausą atlikti nori! Dar ir naują preparatą pagirti ta proga galėtų.
Istorija C. Periferinė ar rezervinė konsultantė, prisistatanti TEO atstove, skambučiu mane pričiumpa namie ir kreipiasi kaip į briliantinę, lojalią klientę – dėl spartesnio interneto ryšio. Skamba optimistiškai. Sakau: sparta mane tenkina, jokių trikdžių nėra, bet kad jau paskambinote, gal galėtume susitarti dėl mažesnio mokesčio už tą patį planą? Alina, Agnė, Nilka ar Solveiga – na, koks skirtumas, nustebusi nukerta: „Oi ne, dėl šito tai skambinkite į klientų aptarnavimo centrą“.
O atvejų dėl prakaituotų pastangų telefonu įbrukti gyvybės draudimą – keliskart daugiau, nei čia aprašytų padauginus iš trijų.
Toji ypatinga rūšis – nepageidaujamos ir nekviestos telefoninės paslaugų ar produktų siūlytojos – kaip svaigiųjų eliksyrų padauginusios vienišės, kai ima skambinėti visiems buvusiams sužadėtiniams, meilužiams, draugams ir jų draugėms ir bando kažką reikšminga įrodyti. Kaip baigiasi jų pokalbiai, tai jau kitos istorijos.
Mano istorijos apie vadybininkes ir jų skambučius niekada nesibaigė nei skandalu, nei tuo labiau stebuklu, nei nauju kontraktu. Kol kas nė viena įkyruolė, daranti gėdą savo padermei ir gal net darbdaviui, nesugebėjo pateikti naudingo ir racionalaus pasiūlymo. Atvirkščiai – dar labiau atbaidė. Reta kuri laiku nustoja varyti savo partiją, reta kuri įsiklauso, ką jai šneki, ir nepastebimai atstoja.
Dėsnis: nepažįstamos konsultantės per prievartą, kaip čia minimos girtos kvaišos, sugeba žmogų užklupti pačiu netinkamiausiu ir netikėčiausiu momentu, maža to, nesuvaldo liežuvio ir nepasilaiko savo genialių įžvalgų sau, kai aiškiai leidi suprasti, kad nedomina.
Jos gaišta mūsų brangų laiką: trukdo feisbuke dėti „laikus“ prie draugų cituojamų Dalai Lamos, Einšteino ar Rumi žodžių, kurių šie išminčiai niekada neištarė (bet kas patikrins?), trukdo susikaupus lyginti kalafiorų kainas Lietuvos, Bangladešo ir Amazonės džiunglių prekybos centruose, galų gale trukdo klausytis Laimučio Purvinio dainų.
Bet ne tai svarbiausia, net jei nesusipratėlės įmonių agentės galvą kvaršina komandiruotės metu, per patį darbo arba poilsio įkarštį, vairuojant, valgant arba miegant.
Mūsų telefonai nepaprastai protingi, tačiau iš anksto atpažinti marginalinės konsultantės ir atskirti specialistę, su kuria bus verta pakalbėti, nuo tos, kuri tik gaiš laiką, nemoka. Galime jai grėsmingai ūbauti, kad nebedrįstų daugiau skambinėti, galime grasinti – tai jos neatmuš, kaip ir erkių neatbaido jokie purškalai, skysčiai, anei kvapai.
Jos, t. y. ir ropojačios erkės, ir telefoninės kraujasiurbės, regis, pačios sau būtų susivariusios trigubą nejautros dozę, kai ir taip visi receptoriai ir jutikliai tiek atbukę, kad išvis nejaučia, į ką įsisegti, o į ką – ne, kada verčiau patylėti, kada tęsti, o kada kuo skubiau atsitraukti.
Įkyrios skambinėtojos, matyt, vaikystėje neatsižaidė su kiemo draugais laidiniu namų telefonu ir dabar už tai atsiima, gal net sublimuoja. Smagumėlis būdavo, kai surenki išgalvotą numerį, nepažįstamas balsas atsiliepia ir pradedi atakuoti: „Pirk dramblį. Tai tu vis tiek pirk dramblį“ arba „Laba diena. Mes jums atvežam šaldytuvą. Nereikia? Kaip tai nereikia? Atvežam, jau pakeliui“.
Padedi ragelį tik, kai iškamuotas žmogus netenka savitvardos ir pradeda keiktis, o gudresnis ima grasinti paskųsiąs tėvams, arba kai jau pats nebegali kentėti ir garsiai kartu su palaikymo komanda susikrizeni. Bet tai tik – vaikiški pokštai.
Piktinatės, kad trūksta tolerancijos, supratimo „savo darbą atliekančiam žmogui“? Klausimą teisingiau būtų apversti į aiškesnę pusę: kam trūksta pakantumo ir jautrumo – tam, kurį apgaulingas ir bergždžias skambutis trukdo ir gaišina laiką, ar tam, kuris metodiškai ir nuosekliai, kuo rimčiausiai, be jokio pokšto, neprašytas ištisą dieną svetimiems žmonėms bliurbina ir drumsčia protą?
Bet net ir ne prekių siūlytojų įžūlumas bei nuojautos, paprasčiausio supratimo stygius čia labiausiai kliūva. Saugumo dviprasmybės daugiau kelia rūpestį. Antai bankų kortelės, prieigos prie paskyrų skaitmeniniuose labirintuose užtveriamos daugiaaukščiais kodais ir slaptažodžiais. Tačiau bet koks prekeivių piramidės šešetukas iš pačios apačios svetimus duomenis varto tarsi nuosavus apatinius.
Jei bet koks menkiausias pardavimų maniakas sugeba be didelių pastangų susirinkti ir ištraukti mūsų kontaktus, kurie viešai neskelbiami, bei visą informaciją iki smulkmenų apie nugulėtus čiužinius ar visišką abejingumą maisto papildams ir gyvybės draudimui, ir tais duomenimis nevaržomas naudotis, tai kiek gali valstybė?
Ji gali ne tik įsirausti į asmenines sąskaitas, pokalbių telefonu išklotines ir kojines, kuriose paslėpti tūno šlamantieji tam atvejui, kai reikės juos skubiai atiduoti telefoniniams sukčiams.
Valstybė gali įlįsti ir į pačią dūšią. Nes ji juk apsauginių pinkodų neturi.
