„Be Neringos miestelių tiltas, be jokios abejonės, paskatintų Smiltynės ir Kopgalio plėtrą, šios vietovės galėtų tapti pačiais artimiausiais Klaipėdos kurortais, o pastačius jose viešbučius, kongresų centrus ir pan., taptų puikiu gamtos ir už keliolikos minučių pasiekiamo didmiesčio junginiu. Tokio plano realizavimas užtikrintų tilto komercinį patrauklumą“.
Ir ką jūs galvojate? Praėjo vos porą metų ir atsirado reikšminga reakcija į šiuos pasiūlymus. Turiu minty balandžio pabaigoje Klaipėdoje vykusią konferenciją „Smiltynė – Klaipėdos kurortas“. Joje išgirdome apie restoranus ant jūros kranto, atvirus geoterminius baseinus, gamtoje sukurtas erdves koncertams.
Prisiminta, kad Smiltynėje kažkada veikė ir poilsio namai, ir smuklės. Kai kurių kalbėjusių nuomone, tobula diena Smiltynėje gali būti apsilankymas meno ir muziejų erdvėse bei gurmaniško gyvenimo ritmas. Tam būtų statomos maitinimo įstaigos, tarp jų restoranas ant kopos, prie centrinės gelbėjimo stoties.
Ne vien valgymu ir gėrimu ketinama pritraukti lankytojus į Smiltynę, galvojama čia netgi apie naujus Klaipėdos santuokų rūmus, įsivaizduokite, „susivenčiavoti“ ošiančios jūros fone... Dar vienas traukos objektas būtų atviri baseinai, pripildyti geoterminio vandens, kuriuose būtų galima maudytis ir žiemą.
Tačiau pripažinta, kad visos šios vizijos kažin ar kada nors taps realybe. Neturima dabar pinigų netgi pakylai Vasaros terasoje, kaip ir Smiltynės miško takeliams, suoleliams, kad žmonėms būtų patogu nors pasivaikščioti, aktyviai ilsėtis.
Vis dėlto, netgi palankiausiu atveju, deja, visa tai būtų skiriama žmonėms, atvykusiems ryte, bet būtinai išvykstantiems keltu vakare. Pavakaroti ilgiau ar ankstyvą rytą pabėgioti pajūriu kažin ar išeis, nes Smiltynės lankytojai bus pririšti prie kelto grafiko.
Žodžiu, sukurti tikrą kurortą kažin ar išeis, nes tai būtų tik vienadienis, o įskaičiavus atplaukimą ir nuplaukimą, vos pusdienio kurortas. Tai ką daryti, kaip Smiltynėje sukurti pilnavertį kurortą?
Į tai atsakiau jau prieš porą metų straipsniu: „Tiltas į Kuršių Neriją reikalingas...“. Tuomet rašiau, kad pati Neringa kelia aliarmą, kad be tilto gyvenimas šioje atskirtoje nuo Lietuvos žemėje iš tikrųjų yra atskirtas nuo Lietuvos. Tuo labiau šį argumentą galėtų kartoti ir Smiltynė, jeigu nors dalis tų vizijų būtų įgyvendinta, o pradžiai pastatytas nors koks nors viešbutis ir smagesnis restoranas.
Gyventojų apklausos rodo, kad 90 proc. neringiškių tilto nori, o įpūtus gyvybę Smiltynei, tas procentas dar labiau padidėtų. Svarbiausiu tilto statybos argumentu, manyčiau, būtų Lietuvos ir mūsų kraštą lankančių šimtų tūkstančių žmonių atvykimo į Smiltynę ir visą Neringą patogumas, ten nuolat gyvenančių neringiškių gyvenimo komfortas ir saugumas. O ateityje Klaipėdos su Smiltynės kurortu įkūrimas ir puoselėjimas. Ne mažiau svarbu ir visa Nerijos gamta, kurios apsaugai, pvz., gaisro metu, irgi reikia pakankamai greito reagavimo..
Aiškinimai, kad pastačius tiltą Nerija bus nusiaubta, neturi jokio pagrindo. Turtingas Smiltynės gyvenimas, pastačius čia tinkamą infrastruktūrą – apsistojimo vietas, maitinimo įstaigas, visuomeninio gyvenimo centrus, neužmirštant ir delfinariumo, ar dar didesnio AQUALAND‘o, kodėl Europos pavyzdžiu tokio neįkūrus, apie kokius nors Smiltynės siaubimus nekiltų net minčių.
Kad Neringą, tuo pačiu ir Smiltynę reikėtų sujungti su Lietuva, byloja ir istoriniai pavyzdžiai. Daugiau nei prieš šimtą metų su Lietuva buvo sujungta kita atskirtoji Lietuva – Rusnė, čia buvo pastatytas gražus dviejų arkų tiltas netgi su pakeliama vidurine dalimi, nors gyventojų tuo metu tebuvo apie porą tūkstančių, panašiai jų ir dabar.
Bet dėl Neringos tilto net iš aukštų Lietuvos pareigūnų girdime vieną už kitą kvailesnius argumentus: „negalima visą laiką apie tą patį siūlymą kalbėti metai iš metų“, „pakartotinis to paties klausimo kėlimas mažina visuomenės pasitikėjimą valstybe“(!), „nesilaikome tarptautinių įsipareigojimų“, „mūsų šalis, planuodama drastiškai automobilių srautą į pusiasalį padidinsiančio tilto statybą, elgiasi neadekvačiai“...
Visa tai – netiesa, nes kalba eina juk ne apie automobilių srauto didinimą, bet apie žmonių gyvenimo kokybės gerinimą ir tos pačios gamtos saugojimą, pvz., gesinant gaisrus ar kitokių nelaimių atvejais. Puikus ryšys su Smiltyne, kaip tik leistų „nukrauti“ Nidos kelią, nes daugumai poilsiautojų ir turistų čia pasilikus, leistų suklestėti Smiltynei.
Šia proga priminsiu, kad „antitiltinių“ argumentų netrūko ir karalienės Luizės tilto Tilžėje per Nemuną priešistorėje. Pasirodo, ir Lietuva, ir Kryžiuočių ordinas buvo prieš tokio tilto statybą, bijodami, kad juo persikels priešo kariuomenė.
Septynerių metų karo metu Rusija čia įrengė plaustinį tiltą, bet 1762 m. traukdamasi, jį, aišku, sugriovė. Vėliau daugiau nei šimtmetį čia veikė kasmet išardomas 36 pontonų tiltas, padėjęs lietuvininkams prekiauti tarp abiejų Nemuno krantų.
XX a. pradžioje, žinomo lietuvininkų veikėjo Martyno Jankaus pastangomis buvo surinkta daug gyventojų pritarimo parašų ir 1904-1907 metais čia pastatytas tiltas, netgi su per vieną minutę pakeliama perdanga plaukiantiems per Nemuną laivams. Tiltas gavo Karalienės Luizės vardą, kažkokiu stebuklu išlaikęs šį vardą net ir dabar, Rusijai suniokojus visą kitą šio krašto vardyną.
Paminėjau Luizės tilto istoriją tam, kad parodyčiau ilgą tokių statinių gimimo istoriją. Greičiausiai ir Neringos tilto istorija dar truks gal ir visą dešimtmetį, bet galvoti apie tai siūlyčiau nuolat. Tuomet rezultato nereikės laukti šimtmečius. O su tiltu Smiltynė tikrai suklestės.
