Nuomonė atsiranda iš istorinių aplinkybių, slogių praeities prisiminimų,
psichologinio nusistatymo, blogo smerkiamos valstybės elgesio, daugybės
kitokių veiksmų, dėl kurių nesinori paduoti rankos.
Tuo metu politika
kyla iš nuosavos valstybės interesų, kurie ir pataria, kada kalbėti,
kada patylėti, kada tiesą pasilikti sau, o susitikimo metu blogą nuomonę
pridengti nieko nereiškiančia šypsena.
B.Obamos nuomonė apie Saudo Arabiją ir žmogaus teisių situaciją ten
prasta, tačiau tai netrukdo vizito metu jos vadovui plekšnoti per petį
ir kurpti ateities planų.
Panašiai JAV prezidentas pradeda elgtis ir su V.Putinu: vienaip kalba
apie Ukrainą, kitaip – apie situaciją Sirijoje, dar kitaip – apie
globalią terorizmo grėsmę. Tą patį daro ir ne vienos ES valstybės
senbuvės lyderiai, jau nekalbant apie kai kurias naująsias jos nares.
Todėl, kad kiekviena valstybė turi savo interesų, iš jų nemažai tokių,
kurių net nederina su kitomis ES narėmis, ir pagal juos sprendžia, kaip
ir kada kalbėti ar net tartis su Rusija, nesvarbu, ar tai kam nors
patinka, ar ne.
Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors net neutralaus
klausimo – ji visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O
nežino todėl, kad neturi politikos, kuri visada yra pagrįsta savos
valstybės interesais. O kokie yra Lietuvos interesai Rusijos atžvilgiu?
Tegu paklausia gyventojai per rinkimus į naują valdžią pretenduojančių
naujų politikų. Dabartinė valdžia, išskyrus tai, kad Maskvai reikia
tęsti sankcijas, vis tiek nieko įdomaus nebepasakys. O konservatorių
Rusijos sulaikymo programa jau yra folklorinė vertybė. Įdomi kaip
nuomonė, bet kaip politika – bevertė.
Aišku, negalima kategoriškai teigti, kad Rusijos atžvilgiu nėra jokios
politikos. Ją pavadinčiau aikčiojimo politika. Ypač ji reiškiasi per
pastaruosius dvejus metus. Nudunda Rusijos kariniai mokymai netoli
Lietuvos, nors ji ir pati dalyvauja įvairiose karinėse pratybose,
priartėja rusų lėktuvas prie Lietuvos sienos, persikelia nauja karinė
technika į Kaliningradą, viešųjų ryšių tikslais kur nors prie Pskovo
pažvangina ginklais desantininkai – ai, ai, rytoj jau Rusija puls
Lietuvą.
Taip ir gyvename, kas dvi savaites skaitydami savoje žiniasklaidoje apie
vis naujus užpuolimo scenarijus. Nė viename jų taip ir nepavyko užtikti
konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą.
Nei strateginės, nei karinės, nei ekonominės.
Kodėl tai buvo padaryta 1940-aisiais, labai aišku. Rusijos karinis
placdarmas. Kodėl 1991 metų Sausio 13-ąją, irgi aišku. Tai pradėjo
planuoti jau po Kovo 11-osios, pajudėjo mažiau nei po metų.
Neapskaičiavo masinio pasipriešinimo. Manė, kad pamatę kelis tankus su
desantininkais, visi palįs po šluota. Kodėl Ukraina – taip pat aišku.
Maskva to niekada ir neslėpė.
Jeigu Rusija būtų norėjusi sustabdyti NATO plėtrą, užpulti Lietuvą buvo
patogiausia, kol ji dar netapo Aljanso nare. Bet Rusija, jau prie
V.Putino, to nedarė. Pulti dabar, NATO narę, labiau nei kvaila. Ir
svarbiausia – kas po to.
Tiek to. Nelaužykime teorinių iečių. Tarkime, grėsmė yra ir reikia
ruoštis. Tad ir ruoškimės. Kam visą pasiruošimo procesą lydėti
kassavaitiniais aikčiojimais? Gynybai skirkime tiek pinigų, kiek esame
įsipareigoję, parenkime protingą, įtikinamą strategiją ir nekurstykime
isterijos. Reikalui esant, „valstybininkai“ taip pat sudarys savo
kuopą.
Bet pasiruošimas gynybai yra nedidelė politikos kitos valstybės
atžvilgiu dalis. Kur kas svarbiau mobilizuoti diplomatines pajėgas, kad
tokio konflikto nebūtų. Yra daug būdų ir sušvelninti įtampą, ir surasti
pozityvių sprendimų sprendžiant konfliktines situacijas.
Tačiau prieš tai reikia patiems aiškiai žinoti, kokie mūsų interesai ir
ko konkrečiai iš Rusijos norime. Be viso ko, dar ir paties konflikto
reikia. Kiekvienu etapu reikia konkrečios politikos, o ne emocinių
nuomonių rinkinio.
Lietuva tiek atkurdama nepriklausomybę, tiek jos išvakarėse visada
tokią politiką kūrė ir dėl to laimėjo. Beje, atkūrusi nepriklausomybę
keturiolika metų nebuvo nei NATO, nei ES, tad turėjo kur kas didesnį
pagrindą aikčioti dėl saugumo negu dabar.
Todėl Lietuva daug dėmesio skyrė diplomatijai. Pirmasis politinis
diplomatinis desantas į Maskvą buvo genialus Sąjūdžio apsisprendimas
dalyvauti SSRS liaudies deputatų suvažiavime su savo remtais
kandidatais.
Per tą trumpą laiką, nes Lietuvos delegacija iš esmės išėjo iš
suvažiavimo, buvo įžengta į tarptautinę areną, aktualizuotas
Molotovo-Ribbentropo paktas su slaptaisiais priedais, susirasta daug
šalininkų tarp Rusijos demokratų, dėl asmeninių ryšių tarp Lietuvos ir
Rusijos mokslininkų, menininkų, net politikų sušvelninta Kremliaus
reakcija į daugelį to meto procesų Lietuvoje.
Lietuvos susąjūdinta atstovybė Maskvoje buvo akivaizdus pavyzdys, ką
galima nuveikti diplomatinėmis priemonėmis labai sudėtingomis
aplinkybėmis. Todėl, kad buvo aišku, ko norime ir kaip reikia elgtis
nekasant tranšėjų ir neužsikasant patiems.
Ir vėliau, jau politiškai laisviems, buvo einama išmaniosios
diplomatijos keliu. Valstybės vadovai V.Landsbergis, A.Brazauskas,
V.Adamkus turėjo, nors ir panašią, bet savo politiką Rusijos atžvilgiu.
Tam pritarė ir Seimas. Nė viena tų politikų nevedė į aklavietę.
Dabar, deja, iš politikos beliko emocinių nuomonių rinkinėlis apie
Rusiją.