Nuomonė atsiranda iš istorinių aplinkybių, slogių praeities prisiminimų, psichologinio nusistatymo, blogo smerkiamos valstybės elgesio, daugybės kitokių veiksmų, dėl kurių nesinori paduoti rankos.
Tuo metu politika kyla iš nuosavos valstybės interesų, kurie ir pataria, kada kalbėti, kada patylėti, kada tiesą pasilikti sau, o susitikimo metu blogą nuomonę pridengti nieko nereiškiančia šypsena.
B.Obamos nuomonė apie Saudo Arabiją ir žmogaus teisių situaciją ten prasta, tačiau tai netrukdo vizito metu jos vadovui plekšnoti per petį ir kurpti ateities planų.
Panašiai JAV prezidentas pradeda elgtis ir su V.Putinu: vienaip kalba apie Ukrainą, kitaip – apie situaciją Sirijoje, dar kitaip – apie globalią terorizmo grėsmę. Tą patį daro ir ne vienos ES valstybės senbuvės lyderiai, jau nekalbant apie kai kurias naująsias jos nares.
Todėl, kad kiekviena valstybė turi savo interesų, iš jų nemažai tokių, kurių net nederina su kitomis ES narėmis, ir pagal juos sprendžia, kaip ir kada kalbėti ar net tartis su Rusija, nesvarbu, ar tai kam nors patinka, ar ne.
Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors net neutralaus klausimo – ji visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O nežino todėl, kad neturi politikos, kuri visada yra pagrįsta savos valstybės interesais. O kokie yra Lietuvos interesai Rusijos atžvilgiu?
Tegu paklausia gyventojai per rinkimus į naują valdžią pretenduojančių naujų politikų. Dabartinė valdžia, išskyrus tai, kad Maskvai reikia tęsti sankcijas, vis tiek nieko įdomaus nebepasakys. O konservatorių Rusijos sulaikymo programa jau yra folklorinė vertybė. Įdomi kaip nuomonė, bet kaip politika – bevertė.
Aišku, negalima kategoriškai teigti, kad Rusijos atžvilgiu nėra jokios politikos. Ją pavadinčiau aikčiojimo politika. Ypač ji reiškiasi per pastaruosius dvejus metus. Nudunda Rusijos kariniai mokymai netoli Lietuvos, nors ji ir pati dalyvauja įvairiose karinėse pratybose, priartėja rusų lėktuvas prie Lietuvos sienos, persikelia nauja karinė technika į Kaliningradą, viešųjų ryšių tikslais kur nors prie Pskovo pažvangina ginklais desantininkai – ai, ai, rytoj jau Rusija puls Lietuvą.
Taip ir gyvename, kas dvi savaites skaitydami savoje žiniasklaidoje apie vis naujus užpuolimo scenarijus. Nė viename jų taip ir nepavyko užtikti konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą. Nei strateginės, nei karinės, nei ekonominės.
Kodėl tai buvo padaryta 1940-aisiais, labai aišku. Rusijos karinis placdarmas. Kodėl 1991 metų Sausio 13-ąją, irgi aišku. Tai pradėjo planuoti jau po Kovo 11-osios, pajudėjo mažiau nei po metų.
Neapskaičiavo masinio pasipriešinimo. Manė, kad pamatę kelis tankus su desantininkais, visi palįs po šluota. Kodėl Ukraina – taip pat aišku. Maskva to niekada ir neslėpė.
Jeigu Rusija būtų norėjusi sustabdyti NATO plėtrą, užpulti Lietuvą buvo patogiausia, kol ji dar netapo Aljanso nare. Bet Rusija, jau prie V.Putino, to nedarė. Pulti dabar, NATO narę, labiau nei kvaila. Ir svarbiausia – kas po to.
Tiek to. Nelaužykime teorinių iečių. Tarkime, grėsmė yra ir reikia ruoštis. Tad ir ruoškimės. Kam visą pasiruošimo procesą lydėti kassavaitiniais aikčiojimais? Gynybai skirkime tiek pinigų, kiek esame įsipareigoję, parenkime protingą, įtikinamą strategiją ir nekurstykime isterijos. Reikalui esant, „valstybininkai“ taip pat sudarys savo kuopą.
Bet pasiruošimas gynybai yra nedidelė politikos kitos valstybės atžvilgiu dalis. Kur kas svarbiau mobilizuoti diplomatines pajėgas, kad tokio konflikto nebūtų. Yra daug būdų ir sušvelninti įtampą, ir surasti pozityvių sprendimų sprendžiant konfliktines situacijas.
Tačiau prieš tai reikia patiems aiškiai žinoti, kokie mūsų interesai ir ko konkrečiai iš Rusijos norime. Be viso ko, dar ir paties konflikto reikia. Kiekvienu etapu reikia konkrečios politikos, o ne emocinių nuomonių rinkinio.
Lietuva tiek atkurdama nepriklausomybę, tiek jos išvakarėse visada tokią politiką kūrė ir dėl to laimėjo. Beje, atkūrusi nepriklausomybę keturiolika metų nebuvo nei NATO, nei ES, tad turėjo kur kas didesnį pagrindą aikčioti dėl saugumo negu dabar.
Todėl Lietuva daug dėmesio skyrė diplomatijai. Pirmasis politinis diplomatinis desantas į Maskvą buvo genialus Sąjūdžio apsisprendimas dalyvauti SSRS liaudies deputatų suvažiavime su savo remtais kandidatais.
Per tą trumpą laiką, nes Lietuvos delegacija iš esmės išėjo iš suvažiavimo, buvo įžengta į tarptautinę areną, aktualizuotas Molotovo-Ribbentropo paktas su slaptaisiais priedais, susirasta daug šalininkų tarp Rusijos demokratų, dėl asmeninių ryšių tarp Lietuvos ir Rusijos mokslininkų, menininkų, net politikų sušvelninta Kremliaus reakcija į daugelį to meto procesų Lietuvoje.
Lietuvos susąjūdinta atstovybė Maskvoje buvo akivaizdus pavyzdys, ką galima nuveikti diplomatinėmis priemonėmis labai sudėtingomis aplinkybėmis. Todėl, kad buvo aišku, ko norime ir kaip reikia elgtis nekasant tranšėjų ir neužsikasant patiems.
Ir vėliau, jau politiškai laisviems, buvo einama išmaniosios diplomatijos keliu. Valstybės vadovai V.Landsbergis, A.Brazauskas, V.Adamkus turėjo, nors ir panašią, bet savo politiką Rusijos atžvilgiu. Tam pritarė ir Seimas. Nė viena tų politikų nevedė į aklavietę.
Dabar, deja, iš politikos beliko emocinių nuomonių rinkinėlis apie Rusiją.
