Taip galima vertinti, ko gero, didžiausią šio politinio sezono bombą – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) įtaria, kad Liberalų sąjūdžio lyderis, Seimo narys E.Masiulis paėmė maždaug 100 tūkst. eurų kyšį iš „MG Baltic“ už „partijos veikimą“ koncerno naudai.
Koncerno viceprezidentui R.Kurlianskiui jau pateikti įtarimai dėl papirkimo ir prekybos poveikiu. E.Masiuliui, matyt, gresia kažkas panašaus.
Todėl politikas pareiškė, kad traukiasi iš partijos pirmininko posto, partijos ir Seimo.
Iškart pasipylė daugybė versijų ir politinių sąmokslo teorijų: kas čia vyksta ir kodėl?
Spėliojama, kad opozicinės jėgos lyderis galėjo įklimpti į kokius nors su koncerno interesais susijusius statybų ar žemės sklypų reikalus partijos valdomoje Vilniaus ar kurioje nors kitoje savivaldybėje.
Teisėsaugos užkulisiuose sklandė kalbos, kad čia nagus galėjo prikišti didžiulę įtaką prokuratūros departamentui, kontroliuojančiam bylą, turintis buvęs jo vadovas ir pretendentas vėl juo tapti I.Mikelionis.
Šis prokuroras seniai siejamas su „MG Baltic“, todėl siekdamas aukštesnei valdžiai (galbūt net Prezidentūrai) įrodyti savo nepriklausomumą esą be jokių skrupulų galėjo prisidėti prie šios operacijos.
Dauguma politikų įsitikinę, kad STT vadai nebūtų pasiryžę tokiam drąsiam žingsniui be aukščiausio politinio palaiminimo, kurį galėjo suteikti pati prezidentė D.Grybauskaitė.
Negana to, artimi Liberalų sąjūdžio ir „MG Baltic“ ryšiai seniai buvo plačiai žinoma paslaptis. Kaip ir tai, kad D.Grybauskaitė „MG Baltic“ yra priskyrusi prie jos keiksnojamų „oligarchų“.
Pusbalsiu kalbama, kad gal prezidentė puoselėja planus šia proga apskabyti ir įvadelėti ir Liberalų sąjūdį, nors sunkiai suvokiama, kam taip būtų pasielgta su vienais lojaliausių politinių sąjungininkų.
Nevienareikšmiškai vertinami ir ryžtingi E.Masiulio veiksmai išeinant iš partijos ir atsisakant Seimo nario mandato.
Pats politikas teigia tai darantis norėdamas atitikti aukščiausius principingumo standartus, kuo mažiau pakenkti partijai, o pats sieks įrodyti esąs nekaltas.
Bet gal tai požymis, kad STT smūgis pernelyg skaudus, o parlamentaro kėdės E.Masiulis atsisako siekdamas išvengti bylos medžiagos viešo svarstymo Seime atimant iš jo teisinę neliečiamybę?
Daugelis liberalų ir visos dešiniosios stovyklos rėmėjų ryžtingą politiko žingsnį liaupsino lyg neregėtą žygdarbį, tarsi pamiršę, kad partija ir pats E.Masiulis to paties visuomet reikalaudavo iš kitų kaip savaime suprantamo dalyko.
Žinoma, negalima atmesti, kad šis STT tyrimas, kaip daugelis ankstesnių, subliūkš.
Tačiau byla, be abejo, gerokai užsitęs, o sukrečiančiu smūgiu liberalams ji tapo jau dabar. Nežinia, ar kratos Liberalų sąjūdžio būstinėje pranašauja ir įtarimus partijai, bet ir be to ėmė griūti jos rinkimų kampanija.
Pirmiausia, kas bus naujas partijos lyderis, jos veidas ir rinkimų vėliavnešys? Į šią vietą veržiasi A.Guoga, kuris nepaisė nei partijos senbuvių spaudimo užleisti kelią E.Gentvilui, nei savo viešų pažadų tai padaryti, ir penktadienį sutiko tapti partijos laikinuoju lyderiu.
Europarlamentaro mėginimai tapti nuolatiniu liberalų vedliu gali dar labiau įsiūbuoti rietenas partijoje.
Atsižvelgiant vien į dabartinę situaciją, liberalams gali tekti pamiršti ambicijas po rinkimų tapti pirmąja partija, ko gero, susvyravo netgi jų užmojai perlipti per konservatorių galvas ir tapti pirmiems dešiniajame sparne.
Beje, šiuo skandalu jau suskubo pasinaudoti konservatorių vedlys G.Landsbergis.
Vakar šis politikas pranešė atsisakantis europarlamentaro mandato, nors buvo žadėjęs tai padaryti tik vidurvasarį.
Išjudinti partijos iš sąstingio neįstengusio G.Landsbergio tikslas aiškus – pamėginti sugaudyti kiek įmanoma daugiau liberalais nusivylusių rinkėjų, tapti visų dešiniųjų lyderiu ir pretendentu į premjerus.
Tačiau dabar daugelis tų rinkėjų gali išvis nusisukti nuo bet kokių partijų, taigi konservatorių galimybės grįžti į valdžią vargu ar padidės.
Juk nei liberalai, nei tie patys konservatoriai jau nebegalės švaistytis kaltinimais korupcija vien prieš valdančiuosius. Ne tik socialdemokratai, bet ir jų koalicijos partneriai dabar gavo savotišką progą atsipūsti, paremontuoti įvaizdį, o kartu atgauti bent dalį prarastų rinkėjų.
Narpliojant šio skandalo pasekmes reikėtų prisiminti, kad E.Masiulis, 2000 m. atėjęs į didžiąją politiką kaip jauniausias visų laikų Seimo narys (tada jam buvo 26-eri), buvo bene vienintelis lyderis, įkūnijantis jaunojo politiko sėkmės istoriją.
Taip pat jis buvo bene vienintelis gyvas argumentas, kad vadinamosios tradicinės partijos, kenčiančios dėl naujų idėjų ir naujų veidų stygiaus, vis dėlto dar nėra šiuo požiūriu visiškai beviltiškos.
Dabar daugelis rinkėjų gali tiesiog numoti ranka, nedalyvauti rinkimuose arba papildyti rėksmingiausių vadinamųjų nesisteminių ir antipartine retorika besišvaistančių darinių stovyklas.
Taigi, tarkime, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš šios istorijos gali laimėti daugiau nei socialdemokratai ar konservatoriai.
Kita vertus, po tokio skandalo tikrųjų laimėtojų apskritai nėra. Bet pagrindinis pralaimėtojas aiškus – tai visa Lietuvos politinė sistema.
