Įtarimai, mesti Eligijui Masiuliui dėl 106 tūkst. eurų kyšio iš koncerno „MG Baltic“, sujaukė ne tik šio populiaraus politiko karjerą ir gudrius politologų skaičiavimus.
Labai sunkiai į politikos aukštumas skurdžioje liberalizmo tradicijų Marijos žemėje iškopusi liberali partija atsidūrė jei ne ties bedugnės, tai ties labai gilios duobės kraštu. Ir jau ne pirmą kartą.
Į priekį – įsikibus arklio uodegos
Taip pat ne pirmą kartą ši nuo pat įsikūrimo pradžios iš kitų atkurtos nepriklausomos Lietuvos partijų ryškiai išsiskirianti partija bando pakartoti jau išmėgintą ir nesėkme pasibaigusį triuką: iš pelkės traukti ne save nusitvėrus už plaukų (barono Miunhauzeno metodas), o įsikibus į uodegą arkliui. O paskui tą arklį pavaryti į šalį.
Dabar arklio vaidmenyje – Antanas Guoga, o prieš 16 metų juo buvo Rolandas Paksas.
„Liberalai vėl užlipo ant grėblio“, – taip komentuodamas charizmatiškojo europarlamentaro A.Guogos pareiškimą pasitraukti iš LLS sakė buvęs Seimo narys Alvydas Medalinskas, 1996–2003 metais buvęs Liberalų sąjungos pirmininko pavaduotoju.
Politikos apžvalgininku tapęs A.Medalinskas pabrėžė, kad atsakymų į klausimus, kas atsitiko Liberalų sąjūdžiui, koks vadovas dabar, kritus E.Masiulio ir A.Guogos kortai, išgelbėtų krizės ištiktą partiją, reikia ieškoti dramatiškoje liberaliosios partijos istorijoje.
„Dabartinė krizė daugeliu atvejų buvo užprogramuota dar šios partijos pradžioje“, – teigė A.Medalinskas.
Politologai Jūratė Novagrockienė ir Lauras Bielinis taip pat pripažino, kad norint suvokti dabartinės liberalų krizės priežastis ir tai, kokios galimybės yra iš jos išbristi, reikia atsigręžti į ištakas.
Pradžia: ilgi metai šešėlyje
Į aukštų reitingų upę ištvinę lietuviškojo liberalizmo upokšniai ištryško 1990 metais dviejose vietose – Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedroje ir Kaune, kur tais metais susikūrė Ryšių muziejaus pusrūsyje intelektualias diskusijas rengęs klubas „Liberalia“.
Pirmųjų liberalų branduolį sudarė filosofai Vytautas Radžvilas, Arvydas Šliogeris, Arvydas Juozaitis, Algirdas Degutis, tuo metu dar studentas Gintaras Steponavičius, ekonomistas Artūras Melianas, signatarai: Eduardas Vilkas, Algirdas Kumža, Jonas Tamulis, Rimvydas Valatka.
1990 metų lapkritį Aukščiausios Tarybos (Seimo) rūmuose įvyko liberalų kongresas, kurio metu įkurta Lietuvos liberalų sąjunga. Jos pirmininku išrinktas filosofas V.Radžvilas.
Tai buvo ano meto akademinei, išsilavinusiai visuomenės daliai gerai pažįstamos asmenybės. Daugelis jų – ryškūs intelektualai, socialiai ypač aktyvūs žmonės.
„Liberalai iš pradžių buvo elito politinė jėga, linkę būti lyderiais. Tai buvo ir šios partijos jėga, ir užprogramuota problema. Dėl jų elitinės prigimties, gilių liberalizmo tradicijų neturinčios šalies pagrindinei rinkėjų masei liberalų skelbiamos asmens laisvės, valstybės vaidmens mažinimo, laisvos rinkos vertybės buvo sunkiai suvokiamos. Paprastai tariant, rinkėjai nesuprato, ko nori liberalai, ir už juos menkai balsavo. Liberalai tada pradėjo dairytis į šalis, kaip patekti į parlamentą. Ir štai tada prasidėjo problemos, kurios iki šiol nesibaigia“, – sakė politologė J.Novagrockienė.
Pirmoji liberalų karta atkakliai tvirtino, kad politinė valstybės laisvė yra ne galutinis tikslas, o tik priemonė asmens, individo laisvei, ir ragino greičiau privatizuoti valstybės rankose sutelktą ekonomiką ir kurti pilietinę visuomenę. Visuomenė, kuri tada buvo beveik šimtu procentų posovietinė, ryžtingai nesuprato liberalų, nepripažino kitų alternatyvų, kaip tik „už Vytautą Landsbergį“ arba „už Algirdą Brazauską“.
Liberalai, kitaip nei anuomet susikūrusios gausios partijos, nešūkavo jau banaliais tapusių patriotinių šūkių, neragino mušti „komunistinių lervų“, o dalykiškai kalbėjo apie rinkos reformas, valstybės galių apribojimą ir valdžių atskyrimo principą.
Generolai be armijos
Dabar liberalai veikia ranka rankon su konservatoriais, kaip politiniai sąjungininkai, dešiniosios partijos. Tačiau pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo konservatorių pirmtakai, „sąjūdiečiai landsbergininkai“ niršo, kai liberalai save vadino dešiniaisiais.
Kaip V.Landsbergis ir jo aplinka anuomet vertino liberalus, galima sužinoti pavarčius 1990–1995 metų buvusio oficiozo, „Lietuvos aido“ puslapius. Liberalai tada vadinti ir penktąja kolona, ir slaptaisiais komunistais, ir Maskvos ruporu.
Kita vertus, Atkuriamojo Seimo liberalų frakcija dažniausiai balsuodavo solidariai su kairiaisiais, tardama, kad „landsbergininkai“ ekonomikos srityje yra kur kas labiau socialistai nei „brazauskininkai“ – buvę komunistai iš esmės buvo linkę bent jau netrukdyti rinkos reformoms.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad frakcija menkai paisė partijos vadovų nuomonės, bet rinkėjai visus liberalus tapatino su frakcija, tad jiems prilipo kairiųjų sąjungininkų, „brazauskininkų“ etiketė.
1992 metų Seimo rinkimuose liberalai, tada dalyvavę susiblokavę su Valstiečių sąjunga, neperžengė 5 proc. ribos, į Seimą nepateko. Liko savotiška intelektualų sekta, generolais be armijos.
V.Radžvilas atsistatydino iš LLS pirmininko pareigų. Juo tapo verslininkas iš Palangos Šarūnas Dovainis. Aristokratiškas masonas suteikė liberalų partijai mistiško paslaptingumo, bet populiarumo nepridėjo nė lašo.
Neik su velniu obuoliauti
Kaip pastebėjo J.Novagrockienė, tada dar nebuvo susidariusi liberalią partiją maitinantis socialinis sluoksnis – vidurinioji klasė. Pasiturintys, ekonomiškai aktyvūs, savarankiški, valdžios malonės neieškantys žmonės, laisvųjų profesijų atstovai.
Ir tada liberalai nusprendė nelaukti, kol toks sluoksnis susiformuos, patys jį ėmė „gaminti“ tarę sau, kad jų programa labiausiai tinka verslininkams, ir karštligiškai puolė ieškoti ryšių su jais.
Koks tuo metu, 10-ojo dešimtmečio pradžioje, buvo Lietuvos verslo pasaulis? Vyravo arba stambios, buvusios valstybinės įmonės (pavyzdžiui, „Achema“), arba holdingų tipo finansinės kompanijos, su daugiau ar mažiau ryškiu kriminaliniu atspalviu, veikusios finansinių piramidžių principu.
Buvusių sovietmečio gamyklų direktoriai tada labiau rėmė A.Brazauską ir jo vadovaujamą Lietuvos demokratinę darbo partiją. Liberalai atsigręžė į pirmuosius „naujalietuvius“. Vyrukus vyšninės spalvos švarkais ir su auksinėmis grandinėmis ant kaklo.
Apie 1994 metus liberalai, daugiausia kauniečių iniciatyva, puolė į glėbį gretai liūdnai pagarsėjusiai EBSW, kurios prezidentas Gintaras Petrikas buvo teisiamas už finansinius nusikaltimus, pabėgo į JAV.
Tai buvo ypač slidus liberalų žingsnis santykiuose su stambiais verslininkais – panašus į dabartinę situaciją, kai Liberalų sąjūdį parklupdė E.Masiulio ir stambaus koncerno „MG Baltic“ ryšiai.
Tačiau tada liberalai buvo mažai žinomi, EBSW žlugimo skandalas ir taip žemiems reitingams politinėje rinkoje mažai teatsiliepė.
Po 1996 metų Seimo rinkimų į parlamentą pateko vienintelis LLS atstovas – Kęstutis Trapikas, kuris pagarsėjo tuo, kad girtas sukėlė skandalą viename Vilniaus restoranų.
Šviesa tunelio gale
Bet netrukus liberalams dangus ėmė šviesėti. 1997 metais Klaipėdos meru tapo Eugenijus Gentvilas, 2000-aisiais Vilniaus meru – tada vos 32 metų sulaukęs Artūras Zuokas.
Pradėję taikyti praktiškai liberalios programos receptus šių merų vadovaujami miestai taip suklestėjo, kad E.Gentvilas ir A.Zuokas tapo tarsi sėkmės simboliais.
Artėjant trečiajam tūkstantmečiui, liberalams artėjo triumfo valanda. Norėdami ją priartinti, liberalai vėl ėmėsi savotiškos avantiūros. 1999 metais prisiviliojo su konservatoriais susipykusį, ryškia charizma eilinių rinkėjų akyse švytėjusį ekspremjerą Rolandą Paksą ir per 2000 metų rinkimus pagaliau ne šiaip pateko į Seimą, bet ėmė formuoti valdančiąją koaliciją.
Dar prieš kelerius metus tik politologams ir intelektualams žinoma partija iškopė į valdžią, turėdama 33 mandatus. Palyginkime – konservatoriai (Tėvynės sąjunga), žinoma ir ištikimų šalininkų būrius turinti partija, tada tenkinosi vos 10 mandatų.
Liberalų pergalė perlaužė dešimt metų Lietuvos politinę kultūrą formavusį „švytuoklės“ kodą. Prezidentas Valdas Adamkus iškilmingai paskelbė Lietuvoje prasidėjus Naujosios politikos erą.
Liberalai, kartu su Naująja sąjunga (socialliberalais), Moderniaisiais krikščionimis ir lenkais sudarė koalicinę Vyriausybę, kuri išsilaikė metus. Tik tiek. Vyriausybė žlugo, Artūro Paulausko Naujajai sąjungai susitarus su Algirdo Brazausko socialdemokratais.
2001 metų rugsėjį apie E.Gentvilą ir A.Zuoką susitelkę liberalai senbuviai išspyrė lauk R.Paksą, kuris jiems iš esmės buvo svetimkūnis.
„Mauras padarė savo, mauras gali eiti. Pasinaudojo R.Paksu kaip tramplinu patekti į Seimą, vėliau juo atsikratė. Tokia susiformavo LLS viršūnėlių taktika, bet ji pasiteisino tik trumpam, o strategiškai mes pralaimėjome. E.Masiulis iš dalies, o A.Guoga tipiškai tapo tokios pražūtingos strategijos auka. Tai, kad jis išstumtas iš Liberalų sąjūdžio, visiškai dėsninga. Liberalams vėl iš naujo teks kovoti dėl prarastų pozicijų, kaip ir tada 2000-aisiais“, – antradienį tvirtino politikos apžvalgininkas A.Medalinskas.
Daugybė liberalų atspalvių
Liberalų transformacijos drama, atsikračius R.Pakso, nesibaigė. Iš esmės tik prasidėjo. 2003 metais LLS žengė dar vieną, taip pat rizikingą žingsnį, kuris netrukus atvedė prie krizės: susijungė su nuo Romualdo Ozolo atskilusiais centristais ir pasivadino Liberalų ir centro sąjunga (LiCS). Partijos pirmininku išrinktas Eugenijus Gentvilas, bet pirmuoju smuiku faktiškai griežė jo pirmasis pavaduotojas, Vilniaus meras A.Zuokas.
Vėl skrydis aukštyn, ir vėl – veidu į samanas. Apie 2005 m. – vėl koks sutapimas! – prieš A.Zuoką aršią kampaniją viešojoje erdvėje užsuko „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus, negavęs leidimo statyboms Vilniuje. Tada A.Zuokui, faktiniam liberalų vedliui, ir buvo prilipdyta „abonento“ etiketė.
2006 metais partija vėl skilo: dalis liko LiCS, kita dalis, daugiausia veteranai iš Liberalų sąjungos, įkūrė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį. A.Zuokas kiek vėliau įsteigė irgi liberalias vertybes išpažįstančią partiją TAIP, pernai pervadintą Lietuvos laisvės sąjunga (liberalais).
Politologas L.Bielinis paaiškino, kad tokios gausios liberalų transformacijos ir sklaidos – dėsningos dėl specifinės Lietuvos politinės kultūros ir pačios partijos prigimties.
„Liberalai pasiekė pirmąsias ryškias pergales 2000-aisiais, kai pradėjo formuotis vidurinysis, pasiturinčių, iniciatyvių gyventojų socialinis sluoksnis. Tada liberalu būti tapo madinga, prisikūrė partijų, kurios save laikė vienokios ar kitokios rūšies liberalais – socialiniais, krikščioniškaisiais, demokratiniais. Tačiau skleisti patrauklias idėjas viena, bet suvaldyti partinio darbo kasdienybę, rutiną, laikytis kolektyvinių taisyklių dirbant komandoje elitinės prigimties, ryškių asmenybių partijai per sunku. Sunkiausia liberalams būtent peržengti ambicijų slenkstį, todėl jie nuolat skaldėsi. Tai ir dabar vyksta. Nenustebčiau, kad liberalai, iki pastarojo skandalo buvę pakeliui į valdžią, dar kartą išgyvens smarkų skilimą“, – teigė L.Bielinis.
Mokslininko spėjimas tikrai gali pasitvirtinti. A.Guoga, populistiniais triukais pritraukęs liberalams nemažai šalininkų, antradienį po pietų pareiškė pasitraukiantis iš LLS.
A.Guoga apie savo sprendimą parašė socialiniame tinkle „Facebook“.
„Priėmiau sunkų sprendimą išeiti iš Liberalų sąjūdžio. Jau išsiunčiau prašymą skyriui ir Valdybai dėl išstojimo. Neketinu laikytis įsikibęs postų. Jei kolegos nemato galimybių dirbti kartu, nebūsiu kliūtimi jų tolesniam veikimui. Labai tikėjausi, kad aktyvus bandymas išskaidrinti partiją sulauks palaikymo“, – rašė jis.
Taigi nereikėtų stebėtis, kad netrukus Lietuvos politinėje padangėje pasirodys dar viena liberalizmo ideologiją skelbianti partija. Tarkime, Skaidriųjų liberalų ordinas.
Sveikas protas nebūtinai skaidrus
Ar liberalų žygis į 2016 metų Seimą galutinai žlugo, ar praradę populiarųjį A.Guogą jie neteko galimybių gauti nors kelis mandatus parlamente ir vėl teks pradėti veikti iš „intelektualų pogrindžio“? Šiuo atveju – iš kavinės „Submarine“ ar ukrainiečių restorano „Leleko“, kur pasiurbčioti alutį buvo pamėgę E.Gentvilas, E.Masiulis ir P.Auštrevičius?
Politologė J.Novagrockienė teigė nemananti, kad liberalus ištiks krachas, ypač kai neaišku, kaip baigsis ikiteisminis tyrimas dėl kyšio.
„Iš esmės teisingai pasielgė liberalai, nepastatę visko ant A.Guogos kortos. Šis naujai sužibęs politikas į savo pusę panašiais į Viktoro Uspaskicho populistiniais šou traukė svyruojantį, spektaklius mėgstantį elektoratą. Ištikimi rinkėjai tikisi tokių vedlių, kurie užtikrintų liberalių vertybių tęstinumą. Šių laikų jaunimas, potencialus liberalų rinkėjas, yra labai reiklus ir pigiems populistiniams triukams nepasiduoda. Kita vertus, liberalai tikrai praras tam tikrą skaičių balsų, tai neišvengiama“, – svarstė mokslininkė.
Jos manymu, šioje situacijoje LLS pirmininko pareigoms eiti 42 metų Vilniaus meras Remigijus Šimašius yra tinkama kandidatūra: ir pakankamai jaunas, ir užtikrinantis tradicinių liberalų vertybių tęstinumą.
„Tik R.Šimašius savivaldybių rinkimų metu labai pabrėžė skaidrumo vertybes, kai kiti liberalai į pirmą vietą kėlė sveiko proto, pragmatinių vertybių lozungą. Po to, kad atsitiko su E.Masiuliu, skaidrumo deklaracijos skamba truputį juokingai“, – pastebėjo J.Novagrockienė.
Tačiau ji teigė, jog greitas E.Masiulio apsisprendimas pasitraukti iš partijos vadovo posto ir atsisakyti Seimo nario mandato vos skilus skandalui – doras poelgis ir jis turėtų pasitarnauti krizės ištiktai politinei organizacijai.
Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininko rinkimai numatomi birželį vykstančiame suvažiavime.
