Jau praėjusią savaitę trinktelėję pirmieji teisėsaugos pranešimai apie įtarimus liberalų lyderiui E.Masiuliui paėmus per 100 tūkst. eurų kyšį buvo neregėtai stiprus smūgis, kurio padariniai partijai greičiausiai nepataisomi.
Ši žinia taip pat sukėlė psichologinį šoką ar nusivylimą ne tik liberalų rėmėjams, bet ir daugeliui piliečių, besidominčių politika.
Bet ir tai – dar ne pabaiga. Pro teisėsaugos sienas ėmė sunktis ir oficialios, ir neoficialios istorijos detalės (iš pradžių – apie buvusio liberalų vedlio bute rastus 106 tūkst. eurų, po to – apie teisėsaugos pažymėtus pinigus, dar vėliau – apie 250 tūkst. eurų), iš kurių kiekviena buvo ypač skaudus kirtis ir E.Masiuliui, ir visai jo vadovautai partijai.
Žinoma, mūsiškė teisėsauga pasižymi pomėgiu tiek viešais skambiais pareiškimais, tiek nutekindama informaciją neoficialiais kanalais kurti kuo efektingesnę viešųjų ryšių terpę, tik dažnai įrodymų pritrūksta teisme.
Vis dėlto vien faktas apie šūsnį pinigų politiko namuose kelia mintis apie juodąją kasą – partijos ar jo paties. Neabejotina, jog ši byla bus ilga ir gali darytis vis painesnė.
Tad kaip dabar turėtų veikti į skandalą patekusi partija?
Pirmiausia stengtis įtikinti rinkėjus, kad net jei jos buvęs lyderis kuo nors susitepęs, tai neturi nieko bendra su visais liberalais. Bet svarbiausia – nesiblaškyti, neskubėti su skambiais pareiškimais, demonstruoti susiklausymą ir ramybę.
Liberalams taip pat reikėtų nuraminti ir ištikimiausius savo rinkėjus, taip bent išlaikant galvą vandens paviršiuje per Seimo rinkimus.
Tačiau šiomis dienomis liberalų stovykloje buvo visiškai priešingas vaizdas, o to pagrindinis kaltininkas, žinoma, yra pirmasis partijos vicepirmininkas europarlamentaras Antanas Guoga.
Akivaizdu, kad šis patyręs kortų lošėjas akimirksniu nusprendė, kad dabar – auksinė proga jam ne tik perimti vadovavimą partijai, bet ir paversti ją savo tolesnės karjeros pakilimo taku – juk tolumoje, 2019-aisiais, spindi šalies prezidento postas.
Prie partijos vairo A.Guoga ėmė veržtis jam būdingu stiliumi, matytu jau praėjusį rudenį, kai jis dėl pirmininko posto nesėkmingai varžėsi su E.Masiuliu.
Iš pradžių paskelbęs, kad atsisakys tapti laikinuoju pirmininku, jau kitą dieną paskelbė sutinkąs. Į klausimus, ar sieks tapti ir nuolatiniu pirmininku, neatsakinėjo, tačiau žadėjo vesti liberalus į rinkimus, nors to daryti ir neturi teisės, nes turi Australijos pilietybę.
Čia pat A.Guoga, įpratęs vilioti vadinamuosius protesto ar nesisteminių partijų rinkėjus, pažėrė ir specialiai jiems skirtų pažadų – pastatyti bažnyčią, o savo verslo Lietuvoje valdomus pinigus išdalyti „Lietuvos žmonėms“.
Jau vien šitokios pigios akcijos turėjo gerokai sunervinti pagrindinius liberalų rėmėjus. Tačiau tai dar būtų buvę pusė bėdos.
Kur kas žiauriau atrodė A.Guogos pareiškimai, kad jis paveldėjo ne partiją, o kone mafijos struktūrą – esą teisėsauga iš tiesų primynė uodegą organizuotai nusikaltėlių grupuotei, kuriai iš partijos galėjo priklausyti ne tik E.Masiulis.
Europarlamentaras švaistėsi siūlymais atlikti partijos finansų auditą, raginimais visiems partijų lyderiams dėl korupcijos išsitirti melo detektoriumi, o E.Masiuliui patarė atlikti išpažintį ir taip tapti „šventuoju“.
Buvo matyti, kad A.Guoga tyčia aštrina konfliktą su liberalų vadovybėje dominuojančiais senbuviais, laikydamasis visų politinių rėksnių ar gelbėtojų taisyklės – ligšiolinį elitą vaizduoti kaip korupcijos vėžio metastazę, o save patį – tyru ir ryžtingu tautos atstovu.
Matant, kokie buvo sutrikę net labiausiai patyrę liberalai, beveik nieko nedarydami, kad pamėgintų suvaldyti situaciją, liko tik spėlioti, kodėl taip yra.
Ar tai galėjo būti dėkingumas už tuos keliasdešimt tūkstančių naujų balsų liberalams, gautų per Europos Parlamento ir prezidento rinkimus, ar netiesioginis požymis, kad A.Guoga savo pozicijas partijoje apmokėjo ne tik oficialiomis lėšomis, skirtomis savo rinkimų kampanijai?
Kad ir kaip būtų, Liberalų sąjūdžio vadovybė galiausiai pasiryžo paimti A.Guogą į nagą. Po tokios vadinamųjų bendražygių reakcijos europarlamentaras, pats viešai prisipažinęs, jog šioje partijoje jau tapo politiniu lavonu, antradienį staiga pareiškė išeinąs, o per Seimo rinkimus balsuosiąs už konservatorius.
Pastarieji, sprendžiant iš santūrios jų vedlių reakcijos, regis, jo nelaukia išskėstomis rankomis.
Kol kas liberalai su palengvėjimu atsiduso ir paskelbė tai, ką suplanavo išvakarėse, – partijos pirmininkas bus sostinės meras R.Šimašius, rinkimų sąrašo lyderis – Seimo narys E.Gentvilas.
Bet tas palengvėjimas – laikinas. Neabejotina, kad liberalams teks atremti ir ne vieną išorės ataką. Taip pat ir tas, kurias dabar prieš buvusią savo partiją tikriausiai ims regzti A.Guoga.
Tačiau kad ir kaip toliau riedėtų ši visą politinę sistemą sukrėtusi istorija, jau dabar akivaizdu, kokia ši sistema nestabili.
Jeigu jau kaip kortų namelis ėmė byrėti viena stipriausiai atrodžiusių šalies partijų, kas panašioje situacijoje ištiktų kitas?
