Bet vakar Seimas atmetė konservatoriaus A.Kubiliaus parengtą rezoliuciją, siūlančią partijų finansavimo priežiūrą iš Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) perduoti STT arba Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT).
Parlamentarai įžvelgė, kad tai pažeistų demokratijos principus, partijas iš anksto paskelbtų įtarimų keliančiomis institucijomis, nors ir pripažino, jog VRK nesugeba garantuoti jų finansinės veiklos skaidrumo. Tai rodo ir faktai.
Antai teisėtvarka aptiko net 24 mln. litų (beveik 7 mln. eurų) siekiančią juodąją Darbo partijos buhalteriją. Tie pinigai buvo naudojami per rinkimų kampanijas, bet VRK nieko nepastebėjo.
Per savivaldos rinkimus kai kurie savomis lėšomis kampaniją finansavę kandidatai išleido daugiau pinigų, negu oficialiai uždirbo per metus arba turėjo santaupų, o VRK neįstengė nustatyti pažeidimų.
Aišku, VRK supančioja tai, kad ji sudaryta iš partijų deleguotų asmenų ir priversta laviruoti tarp jų politinių interesų, eiti į kompromisus. Negana to, ir VRK galimybės atlikti kontrolę menkos – tam ji neturi pakankamai nei lėšų, nei specialistų.
Tačiau kažin ar išeitis ir perduoti partijų finansavimo kontrolę STT arba FNTT. Šios teisėsaugos įstaigos ir taip tiria partijų finansinę veiklą, jeigu kyla įtarimų dėl skaidrumo, o VRK, pastebėjusi galimų nusikaltimų požymių, gali inicijuoti tokius tyrimus.
Blogiausia, kad nesukurta sistema, neleidžianti partijoms ir politikams imti kyšių už įvairias paslaugas, o verslui – juos duoti, neįtvirtinta nepakantumo neskaidriems sandoriams atmosfera.
Apie tai, remdamasis asmenine pažintimi su Liberalų sąjūdžio vadovais, „Lietuvos ryto“ televizijai atvirai papasakojo buvęs Vilniaus meras ir ilgametis liberalų vedlys, dabartinis Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pirmininkas A.Zuokas.
Šio politiko nė kiek nenustebino E.Masiulio namuose aptiktos didžiulės pinigų sumos, nes seniai niekam nebuvo paslaptis liberalų vadovų ryšiai su „MG Baltic“, esą juokaujant galima sakyti, kad tai – net ne kyšis, o tiesiog koncerno savininkai prieš rinkimus padidino faktiškai jų įmone paverstos partijos įstatinį kapitalą.
A.Zuoko nuomone, apie rastus pinigus negalėjo nežinoti ir E.Masiulio artimiausi bendražygiai, nes tai buvo ne asmeninis kyšis vienam politikui, o visos partijos neskaidrus rėmimas, tikintis už tai atlygio – liberalų paramos jų valdomuose miestuose „MG Baltic“ projektams. Esą tai įprastas Liberalų sąjūdžio ir šio koncerno santykių modelis.
Jei taip, tuomet kyla klausimas, ar davė naudos 2011 metais priimtas įstatymas, kuriuo uždrausta partijas finansuoti juridiniams asmenims, o fizinių asmenų parama labai apribota, tiesa, penkis kartus padidintos valstybės biudžeto dotacijos politinėms organizacijoms.
Viena aktyviausių šio įstatymo iniciatorių prezidentė D.Grybauskaitė jau suskubo pareikšti, kad tie, kas abejoja jo nauda, patys yra labai abejotini, nes taip tik bando ieškoti partijų korupcijos pateisinimų.
Vis dėlto E.Masiulio skandalas rodo, kad atitverti partijas nuo verslo lobistinių interesų, politinį procesą nuskaidrinti turėjęs įstatymas tikslo nepasiekė – verslininkų pinigai vis vien pumpuojami į politikų kišenes ir daro įtaką jų sprendimams.
Tai pripažino Seimo pirmininkė L.Graužinienė, nemažai kitų politikų. Bet jie nesiūlo panaikinti draudimą juridiniams asmenims remti partijas.
Sunku pasakyti, ar būtų naudinga grįžti prie ankstesnės tvarkos, bet aišku, kad reikia tobulinti partijų finansavimo teisės normas.
Valstybinis partijų finansavimas įtvirtintas ir politiniu skaidrumu garsėjančiose Skandinavijos šalyse, Vokietijoje. Tiesa, JAV nė neketina atsisakyti visiškai kitokio politikų ir verslo santykių modelio – pavyzdžiui, prezidento rinkimų kampanijai ten surenkami šimtai milijonų dolerių, ir mažai kas tuo piktinasi.
Lietuvai tokios didžiuliais pinigais paremtos politikų varžybos turbūt būtų pražūtingos, net jei verslininkai finansuotų partijas legaliai ir viešai. Bet negalima nematyti, kad verslas ir mūsų šalyje užsiima lobizmu, savo interesų gynimu, o savaime tai – nei korupcija, nei blogybė.
Lobizmu užsiima visi verslo susivienijimai. Kaip sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas R.Dargis, jis važinėja po šalį, aiškina žmonėms, kad jo vadovaujamos organizacijos valdžiai pateikti siūlymai naudingi ir visai visuomenei.
Natūralu, kad, tarkime, pramonininkų idėjos gali būti ideologiniu požiūriu artimos vienoms partijoms, bet svetimos kitoms. Todėl jų organizacija, jau vien propaguodama savo požiūrį į Lietuvos problemas, netiesiogiai paremia kai kurias politines jėgas.
Nėra nieko neleistina, kai verslo susivienijimai mėgina įpiršti politikams ir konkrečias teisinio reguliavimo normas, jei tai daroma viešai ir skaidriai, bet oficialiai jie negali registruoti savo lobistinės veiklos. Regis, laikas būtų tai įteisinti – tuomet lengviau kontroliuoti, ar verslas neperžengia leistinų ribų.
