To meto įvykių liudininkai Alfonsas Bartkus ir Algimantas Vengraitis pasakojo, kad vietos gyventojui išdavus partizanus ir nurodžius žeminę, enkavedistai juos užklupo netikėtai. Tokiais atvejais užpuolikai žeminėse besislapstančius „miško brolius“ dažniausiai įveikdavo paprastu būdu – per angą įmesdavo granatą.
Trys vyrai ir dvi moterys nusprendė gyvi nepasiduoti ir nusišovė. Petras Vengraitis-Žilvitis sunkiai susižeidė ir buvo suimtas. Kalėjo Vilniuje, kur 1952 metais buvo sušaudytas.
Tarp žuvusiųjų buvo ir legendinis žvalgas Benediktas Trumpys-Rytis, 1950 metų rudenį kartu su Juozu Lukša-Skirmantu iš Žemaitijos atkeliavęs į pakaunės miškus. Mirtį partizanų žeminėje pasirinko ir 30-metis Juozas Totoraitis-Čigonas bei dvi moterys – Marcelė Grybauskaitė-Žindžiuvienė-Tigrienė, „Žalgirio“ rinktinės vado Felikso Žindžiaus žmona, ir Viktorija Liktoraitė-Laukų Gėlė. Ši moteris buvo mokytoja, tačiau kurį laiką dirbo Zyplių ligoninėje medicinos sesele ir padėjo sužeistiems partizanams, o vėliau ir pati išėjo į mišką.
„Šie žmonės pasirinko mirtį, bet liko nenugalėti“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Jis tvirtino, kad kovas už laisvę svarbu įamžinti, o istoriją nuolat priminti ateities kartoms. Meras dėkojo visiems, kurie padėjo sutvarkyti partizanų žeminę Drapakampio miške, taip pat prisidėjo prie generolo Kazio Veverskio atminimo įamžinimo Užliedžių seniūnijoje, Romainių kaime.
