Kauno valdžia taip pat nusprendė nebeišradinėti dviračio ir perimti gerąją patirtį – mieste jau pradėjo veikti dalijimosi dviračiais bei automobiliais paslauga. Mažaisiais nuomai siūlomais automobiliais kauniečius bus sunku nustebinti ar sudominti – jiems labiau patinka kažkada prašmatnūs buvę BMW ir „Mercedes-Benz“. Nesvarbu, kad šie automobiliai amžiumi kartais gerokai lenkia pačius vairuotojus, o kėbule veriasi skylės.
Dviračiai – visai kas kita. Nauja patirtis ir iššūkis žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių lig šiol neturėjo nuosavo kelionių pagalbininko.
Miesto gyventojai nesiryžta pirkti dviračio ne todėl, kad jis būtų labai brangus. Naujos statybos būstuose dažnai nebūna net menko sandėliuko, todėl nėra vietos jiems laikyti. Problemos nebeliko, kai iš tolo šviečiantys oranžiniai dviračiai buvo išrikiuoti Kauno gatvėse įrengtose aikštelėse.
Tiesa, pasigirdo dudenimų, kam esą reikalingi tie dviračiai, kurie užima miesto erdves, jeigu trūksta vietos net automobiliams. Tebūnie už tokius pareiškimus atleista neišprususiems žmonėms.
Taigi kauniečiams teks įveikti kelis egzaminus, susijusius su šios paslaugos atsiradimu. Sostinės gyventojai ja noriai naudojasi ir patenkinti. Negi kauniečiai kvailesni? Tikrai ne kvailesni, tiesiog aplinkybės – šiek tiek kitokios.
Pasinaudoti dviračiu galima atsisiuntus specialią programėlę į išmanųjį telefoną. Tokį prietaisą turi net dauguma vyresniojo amžiaus žmonių, tačiau jie tikrai negali pasigirti esantys išmaniųjų technologijų virtuozai.
Pabandę atsisiųsti programėlę ir užsiregistruoti jauni dviračių mėgėjai tikino, kad tai nėra taip jau paprasta padaryti. O ką daryti vyresnio amžiaus žmogui, kurių Kaune dauguma? Kito būdo pasinaudoti dviračių dalijimosi sistema nėra.
Galbūt paslaugą siūlantys verslininkai galėtų atsiskaitymo už nuomą sistemą susieti su mieste įrengtais bilietų už automobilių stovėjimą pardavimo aparatais? Sukrapštei kišenėje kelias monetas ir jau gali apsukti kvartalą minant pedalus dar neįgudusiomis kojomis.
Turbūt neprireiks nė poros savaičių, kol ilgapirščiai pabandys patikrinti, ar labai sunku pasisavinti dviratį. Nuolat naudotis policijoje žymėtu ir praeiviams į akis krintančiu daiktu nebus patogu, tačiau bent jau atsargines detales tikrai galima pritaikyti.
Kauniečiai nesivaržydami niokoja ar vagia automobilius, kuriuos išardę parduoda detales. Naivu tikėtis, kad nesusigundys ir dviračiais.
O jeigu vagių grobis atsidurs gūdžiame Šilalės ar Skuodo rajono kaime, kuriame niekas apie oranžinius Kauno dviračius nėra net girdėjęs, neturėtų kilti sunkumų jį pusvelčiui įsiūlyti prie parduotuvės šlitinėjantiems vietos bendruomenės veikėjams.
Kauniečiai šioje srityje nėra išskirtiniai žmonės. Kai pirmieji viešam naudojimui skirti dviračiai atsirado Vilniuje, labai greitai jie pavirto detalių krūva. Nors tai buvo jau seniai ir žmonių sąmoningumas didėja, piktavalių netrūksta. Vandalų išpuolių beveik kasmet neišvengia net Rotušės aikštę puošianti ir Kauną garsinanti Kalėdų eglė. Atrodytų, kam ji gali trukdyti?
Tačiau kvailumui nėra ribų. Kaip kitaip galima pavadinti žmogų, kuris niokoja ir teršia namų liftą, kuriuo pačiam tenka kiekvieną dieną naudotis?
Kodėl kažkoks vyras beveik kiekvieną naktį pjausto Prancūzų gatvės gyventojų kiemuose paliktų automobilių padangas? Jis negauna jokios naudos, tačiau turbūt jaučia malonumą kenkdamas aplinkiniams.
Kauniečiai turi puikių galimybių paneigti tokias prognozes ir įrodyti esantys tikrai šiuolaikiški šiuolaikiško miesto gyventojai. Didelių pastangų nereikia – tiesiog pakanka laikytis nustatytų taisyklių ir naudotis galimybėmis, kurių neturi kitų šalies miestų gyventojai.
„Laikinoji sostinė“
