Vis dėlto nokdaune atsidūrusios partijos padėtis toliau blogėjo, o tai savo rankomis darė ne kas kitas, o laikinuoju jos lyderiu tapęs europarlamentaras A.Guoga.
Lyg žaibas parlėkęs į Lietuvą veikėjas, akivaizdu, pamatė auksinę progą iš Liberalų sąjūdžio senbuvių paveržti partijos vairą, o ją paversti savo kilimo taku į viršūnes, kuriose spindi šalies prezidento sostas.
Šis aistringas kortų lošėjas to ėmė siekti su kone beprotiška energija – pažėrė įvairių tragikomiškų savireklaminių pasiūlymų, negana to, puolė dėstyti, jog partiją reikia išvalyti, teisėsauga išties primynė uodegą „mafijos struktūrai“, o E.Masiulį ragino „viską pasakyti“.
Suprantama, kad labiausiai patyrę liberalai pradėjo regzti planą kuo greičiau pašalinti A.Guogą iš savo gretų.
Tai pajutęs europarlamentaras ėmė desperatiškai blaškytis, kol galiausiai pareiškė pats paliekantis partiją.
Nežinia, ar tai buvo savaiminis perkaitusios galvos sprendimas, ar kokio nors užkulisinio spustelėjimo padarinys. Šiaip ar taip, liberalai galėjo lengviau atsikvėpti ir pagaliau įvykdyti pirminį planą – į partijos pirmininkus išstumti Vilniaus merą R.Šimašių, o į rinkimų sąrašo lyderius – Seimo narį E.Gentvilą.
Bet Damoklo kardas virš partijos kybo ir toliau, o ant jo ašmenų įrėžtas esminis klausimas: „Jeigu E.Masiulio namuose rastas ketvirtis milijono išties yra juodoji kasa, tai kieno tie pinigai – paties politiko ar partijos?“
Partijos pirmininko laikinumo rekordą greičiausiai viršijęs A.Guoga į šį klausimą atsakinėjo tik užuominomis, tačiau buvęs liberalų lyderis A.Zuokas kategoriškai teigė, kad apie tuos pinigus partijos vadovybė tiesiog negalėjo nežinoti.
Kai kas gal pasakytų, kad vienas aršių Liberalų sąjūdžio priešininkų A.Zuokas nėra pati patikimiausia šventos teisybės instancija.
Tačiau pagrindinius argumentus, kuriuos vardijo ilgai šią partiją ir iš viršaus, ir iš vidaus matęs buvęs Vilniaus meras, pasitelkė ir daugelis kitų politikų. Ir tai neatrodo laužta iš piršto.
Pavyzdžiui, tai, jog pagrindiniai partijos asmenys yra pernelyg glaudžiai susiję, kad darytų tokius dalykus slapta vieni nuo kitų, o koncernas „MG Baltic“ apskritai buvo vienas pagrindinių paties Liberalų sąjūdžio kūrėjų.
Liberalų priesaikomis, kad partija čia tikrai visiškai niekuo dėta, ėmė abejoti net artimi politiniai draugai konservatoriai. O jų vedlys G.Landsbergis, besimatuojantis viso dešiniojo sparno vadovo regalijas, vis garsiau reikalauja atsakymų į tą patį klausimą: kieno tai pinigai?
Nieko keista, kad sklido įvairios versijos, kas gali būti tas „partijos veikimas koncerno naudai“, kurį mini teisėsauga.
Taip pat natūralu, jog tik mažuma spėliojo, kad galbūt tai galėjo būti partijos paslaugos Seime, o dauguma manė, jog taip galėjo būti atsilyginta už sostinės, kurioje koncernas turi daugybę įvairių interesų, valdžios sprendimus.
Tiktai kodėl tuomet sostinės merui R.Šimašiui, tapusiam partijos pirmininku, palankumą ir paramą viešai pademonstravo pati prezidentė D.Grybauskaitė, kuri neabejotinai turi žinoti šios bylos medžiagą ar bent pagrindines jos detales?
Šalies vadovė šią savaitę prisiekinėjo pasitikinti teisėsauga ir jos siekiu valyti politiką ir verslą, toliau gynė savo iniciatyvą partijas finansuoti iš biudžeto, nors akivaizdu, kad ši tvarka juodųjų kasų nepanaikino.
Vadinasi, arba D.Grybauskaitė žino, kad bylos gijos neveda gilyn į partiją, arba, jei veda, jos yra silpnos. Galbūt jei E.Masiulis siekė, kad partija veiktų koncerno naudai, jo bendražygiai to nežinojo? Gali būti ir taip, kad jei prezidentę remiančiam Liberalų sąjūdžiui iš tiesų gresia nemalonumai, visuomet R.Šimašių palaikiusi šalies vadovė iš anksto stengiasi užstoti ir jį, ir visą partiją.
Žinoma, verta prisiminti ir tai, kiek garsiai pradėtų teisėsaugos tyrimų vėliau subliūško.
Tad todėl toks likimas negalėtų ištikti šios istorijos?
Bet kokiu atveju daugiau atsakymų į visus klausimus prokurorai pažadėjo jau kitą savaitę.
Beje, kiti šios savaitės įvykiai, nors ir iš kitos operos, priminė tą patį – į pagrindinius garsių politinių istorijų klausimus taip ir lieka neatsakyta, nes to dėl šventos ramybės nenori aukščiausi veikėjai.
Antai iš Seimo darbotvarkės vėl be ceremonijų buvo išmestas balsavimas dėl specialios komisijos, kuri turėtų narplioti tikrų ar tariamų slaptųjų pažymų, kuriomis ypač pamėgo mėtytis D.Grybauskaitė, mįsles.
Iki šiol šios komisijos kūrimas sėkmingai ritosi per visas stadijas, tačiau dėl šalies vadovės ramybės ir net neva prieš ją rezgamos apkaltos išsigandusi Prezidentūra visomis jėgomis šį procesą stabdė. Ir, regis, sustabdė.
Pagrindinė valdančioji jėga socialdemokratai, iki šiol rėmę komisijos kūrimą ir niršę ant prezidentės dėl jos nuolat metamų kaltinimų Vyriausybei korupcija, balsavo, kad tokio tyrimo nereikia.
Dėl to „tvarkiečių“ rūstybę užsitraukusiam premjerui A.Butkevičiui neliko nieko kita, tik pasakyti, jog jis nenori, kad Lietuvoje kiltų politinė krizė, nes stabilumas – svarbiausia.
Neatmestina, kad taip kairieji nusipirko ir šiek tiek tylos iš Prezidentūros pusės prieš rinkimus. O tai, matyt, svarbiau nei jaunesniųjų koalicijos partnerių susierzinimas ar demaršai.
Ir vėl sugrįžtame prie to paties – politiniai sandėriai ir šventasis „stabilumas“ dažniausiai branginami labiau nei tiesūs atsakymai į karštus klausimus.
