Po vienos partijos ir vieno koncerno piniginio skandalo vėl ieškoma nepartinių. Mat jie neva ims ir išėsdins įsiėdusią korupciją, nes kitaip neišeina gyventi gerai. Tik nepartiškumas yra labai toks jau keistas.
Net prezidentą mūsų Konstitucijos kūrėjai, pagal kažkokias gilias carines tradicijas, padarė nuo partijų atskirtu, bijančiu politines pažiūras bei simpatijas išreikšti „moraliniu autoritetu“, kuriam galima tik virpančiais keliais nusilenkti. Su partijomis teoriškai nesusijęs prezidentas pas mus jas myli arba nemyli šventindamas arba nešventindamas jų renginius. Kartais rašytojų, kartais saugumiečių – ne tiek jau didelis skirtumas.
Taigi, naujieji Seimo rinkimai pažėrė ir naujų neva nepartinių sąrašą. Na net ne sąrašą, nes vieningo tokio nėra. Ne 1996 metai, kad išlįstų pavadinimas „Nepartinių judėjimas 1996“. Kalbame apie šūkį, kad neturi būti sąrašo.
Sąrašas – blogis. Bet... Ne visada. „Visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus,“ – sakys bet kuri kiaulė iš George'o Orwello Gyvulių ūkio. Tą patį iškriuksės ir bet kuris politinis parazitas, pasisamdęs į sąrašo priekį ir aiškinantis, kad partijos jam yra „fui“, tad jis nė už ką partiškumu savo deglo munduro nesuteps.
Paskaitęs, kas čia kandidatuoja (registruojamasi bus dar ir ilgiau) išties be partijos ir vienas sau, kaip entuziastas, radau iš žinomesnių turbūt tik vieną pavardę. Vienintelį Artūrą Melianą. Anas buvo ir liberalas, ir liberalcentristas, net vidaus reikalų ministras.
Na, o dabar kandidatuoja atskirai – be partinės nugaros. Net pareiškė, į taktą, kad partijomis nusivylė. Na, tiek metų prabuvus partiniu Melianu, galima tapti ir absoliučiai nepartiniu. Tai bent jau sąžiningas pokeris.
O kaip suprasti „nepartinių“ perėjūnų kohortą, subildėjusią į „valstiečių“ partiją, kurios sąrašo priekyje nesimato nei vieno valstiečio? Partijai vadovaujantis dvarponis savo kumečių į sąrašo galą kažkiek gal ir atsives. Bet kol kas jis renkasi įvairiaspalvius legionierius, nepritapusius kitose partijose, Seime, visokiuose ten institutuose, specialiosiose tarnybose (kaip gi išsiversi be kompromatų kaišiotojų?).
Ir visi jie, kaip papūgos, kartoja, kad „į partiją nestos, nes žmonės partijomis nepasitiki“. Tą vambrija tribūnų ir reitingų skonį pajutęs, bet rišliai pastraipos nesurezgąs policininkas, niekur savo „analizų“ nerandantis kam parduoti finansų analitikas, pabėgėlis iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl pavydo kitiems degtinės pamišęs ir nežinia ką pagydęs daktaras, o dar įkandin ir žmogaus teisių gynėja, kuri nežinia kieno teises yra kada realiai apgynusi. Visi jie valstiečiai be žagrės ar traktoriaus ir politikai be politinių pažiūrų.
Ne jie vieni tokie. Visokie „rinkėjų komitetai“, „vieningi kaunai“, judėjimai, klubai „dobilėlių penkialapių brolijos“, kurios veržiasi į rinkimus „nepartinių“ statusu yra sukčiai. Nes visa tai yra tik kitokie partijų pavadinimai. Rinkėjų, kuriems sociologai ilgus metus kaišiojo šarlatanišką klausimą – „ar pasitikite partijomis?“ – mulkintojai.
Žinoma, vadinamosios „tradicinės“, o tiksliau valdžios partijos padarė viską, kad realus naujos partijos įsteigimas būtų bent jau finansiškai sunkiai įmanomas. Paskutinė partijų finansavimo sistemos reforma, tik sumažinusi sistemos skaidrumą, paliko tokią galimybę tik labai turtingiems žmonėms.
Šis „nuskaidrinimas“, kurį, beje, palaimino ir „Dalia malonės pilnoji“, ironišku būdu parodė savo efektyvumą „Masiulio-Kurlianskio“ detektyviniame vodevilyje. Anksčiau galėjai Vyriausios rinkimų komisijos puslapyje matyti – kokios verslo struktūros ką remia ir kokiomis sumomis.
Dabar tai selektyviai ištraukiama specialiųjų tarnybų, kada kam nors to labai reikia. Na bet ką gi – nepartinių metas. Tik atskirkite juos nuo „nepartinių“ ir dar atsiminkite, kad patekę į Seimą ar kokią miesto tarybą jie vis tiek bursis į frakcijas. Kitaip tiesiog nebūna šalyse, kuriose nėra vienos dominuojančios ir kitus eliminavusios politinės jėgos arba caro.
O pabaigai, pozityvo dėlei, pasakysiu nepopuliarų dalyką – vienas iš kriterijų, pagal kurį apsispręsiu balsuodamas, kaip tik ir bus – kas išdrįs bent jau grąžinti ankstesnę partijų finansavimo tvarką. Pradžiai. Apie seniai reikalingą valstybės valdymo (nuo pat savivaldos) perkrovimo programą nedrįstu svajoti – ranka iškart ima tiestis į fantastikos knygų lentyną.
