Paskutiniajame konkurse nugalėtojo Vidmanto Gylikio „Tautos dvasia“ labiau primena kaspinuotį, o siūlymai iš trijų pusių apjuosti aikštę tankia medžių juosta kelia įtarimą, jog bandoma aprūpinti asocialius asmenis nemokamu, patogiu viešuoju tualetu. Vis tik užteko proto tokių siūlymų atsisakyti.
Lukiškių aikštė – tragiškų įvykių liudininkė. Joje buvo kariami 1863–1864 metų sukilėliai, greta esančioje okupantų kankykloje buvo žudomi Lietuvos patriotai ir slapta užkasami Tuskulėnuose.
Akivaizdu, kad mus, politinius kalinius ir tremtinius, su aikšte sieja kruvini saitai, todėl, sprendžiant Lukiškių aikštės problemą, mūsų nuomonė turi būti vyraujanti.
Su tuo nieku gyvu nenori sutikti įvairių instancijų biurokratai. Jie kiekviena proga demonstruoja savo biurokratinę visagalybę. Jų bukas užsispyrimas valstybei kainuoja prarastus milijonus.
Prieš septynerius metus Vilniaus savivaldybė gavo mūsų projektą viziją: devyniuose sektoriuose, per visą aikštę sudarančiuose Vyčio kryžių, įamžinti visų, žuvusių nuo Mindaugo laikų, karių atminimą.
Įsitikinome, jog patriotinis sprendimas kelia biurokratams savaiminę atmetimo reakciją.
Nors visiems normaliems žmonėms tas projektas patinka, iš biurokrato neišgirsi nei vieno teigiamo žodžio, tik šabloniškas atsirašinėjimas. Neturėdami argumentų jie paprasčiausiai tyli.
Vilniaus merui Remigijui Šimašiui prieš vienuolika mėnesių nusiuntėme projektą viziją. Jokio atsakymo.
Tie, kurie patys nesugeba, biurokratiškai kaišioja pagalius į ratus tiems, kurie geba bent ką nors. Kiek mūsų likimo brolių iškeliavo anapilin, taip ir nesulaukę patriotinės Lukiškių aikštės.
Dabartiniame trijų bendrovių vykdomame projekte nieko patriotinio ir su žiburiu nerasi.Nėra to, kas mums šventa: Vyčio kryžiaus, Nežinomų kareivio ir partizano kapų, nieko, kas primintų mūsų dramatišką istoriją.
Jų projektas, užslėptai primenantis jiems mielą Lenino aikštę, – tai mankurtinis biurokratų triumfas, tarsi keršto antausis patriotinei visuomenės daliai. Naudojasi tuo, jog visuomenė yra pavargusi nuo begalinės erzelynės ta tema ir nelabai turi jėgų priešintis. Bet pasakykime jiems: „Dar ne vakaras“.
Šiai mūsų, sūduvių, vizijai jau keturiolika metų. Ji žinoma tūkstančiams piliečių. Ją parašais parėmė Marijampolės ir Kazlų Rūdos šauliai bei tremtiniai, Suvalkiečių draugija, net ir Krašto apsaugos ministerijos ministras, pas kurį buvome 2013-ųjų kovo 15 dieną.
Bet Vilniaus savivaldybės klerkams – tai ne argumentai. Lukiškių aikštė jiems yra kaip nuosavas sklypas, o į visuomenės nuomonę galima nusispjauti.
O gal Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) susidomėtų jų kietakaktiškos pozicijos priežastimis?
Kodėl būtent tos bendrovės vykdo projektą? Kodėl nepaisoma galimų milijoninių nuostolių prasiskolinusiai iki ausų Vilniaus savivaldybei?
Paaiškinu dėl sabotažinės politikos.
Vilnių kasmet aplanko milijonas užsienio turistų. Aišku, jie norėtų aplankyti pagal mūsų patriotinį projektą sutvarkytą Lukiškių aikštę, kur Lietuvos istorija būtų lyg ant delno.
Kad per daug nevargintų kojų (Lukiškių aikštė yra dviejų futbolo aikščių dydžio), turistai galėtų būtų vežiojami puošniais vagonėliais, kuriuos temptų elektromobilis, nuo vieno sektoriaus prie kito.
Kiekviename iš devynių sektorių gidas už solidžią kainą pasakotų apie didingą ir dramatišką Lietuvos istoriją. Tai – svarbiausia.
Beje, užsieniečiams už ekskursiją susimokėti 20–30 eurų yra tas pats, kas mums 1- 2 eurus. Pajamos į Vilniaus biudžetą būtų milijoninės. Dalis tų pajamų atitektų patriotinėms organizacijoms, nes devynių sektorių projektas yra jų.
Viliamės, jog patriotinės organizacijos dar pajėgs pakovoti už mūsų projektą viziją. Beje, bendrovės, tvarkančios Lukiškių aikštę, gali be jokių nuostolių už tą pačią dviejų milijonų eurų sumą įvykdyti mūsų patriotinį devynių sektorių projektą.
Algimantas Lelešius yra istorikas, buvęs tremtinys, šaulys. Jis dirba Marijampolės kraštotyros muziejuje ˙
