Persunktos provincialumu ir baime intelektualumui. Trumpizmas (pagal Donaldą Trumpą) – tai naujas terminas senai problemai įvardinti. Nei viena iš šių partijų neturėjo ir neturi intelektualų, gebančių matyti plačiau, giliau toliau. Intelektualumas yra šių partijų priešas.
Kodėl? Todėl, kad intelektualumas yra grįstas skepticizmu, kritiniu mąstymu, asmenine drąsa griauti tabu, drąsa ne tik vertinti, bet viešai apie problemas kalbėti. Moralinis bei etinis imperatyvai yra būtini intelektualumo atributai. Jiems nesant, intelektualas anksčiau ar vėliau tampa prisitaikėliu, susitaikėliu.
Šiose partijose tas prisitaikėliškumas, konformizmas, susitaikymas su autoritarizmu yra partijos nario išgyvenimo partijoje prielaida. Ir partijos vadukų išgyvenimo valdžioje šaltinis. Nesutikdamas su tokia padėtimi eilinis narys nustumiamas į visiškas partijos paraštes.
Štai kodėl Lietuvos partijose garbinami politiniai broileriai net nekvepiantys intelektualumu. Jaunųjų tų partijų „žvaigždučių“ kalbėjimas, neva jie jau pasiruošę, perėmę valdžią į savo vadžias įprasminti civilizuoto politiko kultūrą partijoje, nieko neverti ir nieko negarantuoja.
Mat jie patys yra prisitaikę bei susitaikę moraliai bei psichologiškai prie ydingo vidinio uždaros partijos bendravimo modelio. Jie niekada garsiai nėra viešai pasisakę ar sukritikavę tą modelį. Tad kodėl turėčiau pasitikėti jų atsinaujinimu? Juk šiam procesui reikalingas moralinis stuburas, ar klystu?
Štai kaip atrodo tokių partijų „intelektualinė“ tikrovė. Nė vienos partijos lyderiai neskatina viešų rimtų debatų partijoje. Vadai pasisako, kažkas iš salės pakyla, pakritikuoja ir – tyla. Prieš tai nuskambėjus perspėjimui, kad laikas kalbėjimui jau baigėsi.
Tačiau tuo pat kritikuojantis, nebūdamas intelektualas taip pat nesugeba bent savo mokėjimu kalbėti atkreipti rimtą dėmesį į keliamą problemą. Partijos vadų rinkimuose pritrenkia kandidatų nenoras mesti intelektualinį iššūkį vienas kitam.
Kai debatai trunka ne dvi minutes sviestas sviestuotas lygio pozicijos pristatymui, bet visų svarbiausių partijai sričių pristatymas ir gvildenimas pagal visas civilizuotos viešos diskusijos taisykles.
Jau nekalbant apie tai, kad nacionalinis transliuotojas taip pat murkdosi tame pačiame anti intelektualaus kalbėjimo modelyje. Sukviečiami dešimt partijų vadovų, kažką burbanti ar paplojanti, ar kudakuojanti „lakta“. Kiekvienam partijos lyderiui po pora minučių „diskusijai“.
Tai ir vadinama debatais. Visi patenkinti: partijų vadovai, nes laikas per trumpas nusikalbėjimui, toreadoras laidos vedėjas ar vedėja, nes visi klausimai paruošti, suskaičiuoti. Iškalti atmintinai atsakymai ir taip pat jau atmintinai žinomi laidos vedėjui ir rinkėjui, todėl niekam neįdomūs. Tai kuo čia taip didžiuotis ponai?
Kad toks „intelektualus“ šou palaiko ir maitina masinį rinkėjų infantilumą? Tad ko čia stebėtis, kad rinkėjas yra pastoviai pakibęs ant „nereikia kalbėti, reikia daryti“ politinės minties profanacijos.
Tai štai ir gavote eilinį „nereikia kabėti“ politinį darinį tiesiai šviesiai aiškinantį, kad politikos politinėje partijoje nereikia. „Mes paprasčiausiai visi iki vieno esame savo sričių ekspertai – darytojai“, „mūsų atsakymai tik paprasti ir aiškūs“, teigia „valstiečiai –žalieji“ . Taip ant intelektualumo padedamas kryžius.
Taip demokratija tampa butaforija, kuri noriai pristatoma už gryną pinigą, tačiau niekaip neapsaugo nuo švogerizmo bei korupcijos skandalų. Nes jeigu politinei partijai reikalingi tik darytojai, tik buhalteriai, tai žinant Lietuvos visuomenės požiūrį į „mes dėl visko galime susitarti“, mano minima švogerizmo ir korupcijos „kultūra“ bei autoritarizmo dvasia partijose nuo skandalų neapsaugos. Jie užprogramuoti. Tai ir matome šiandien, dabar. Visų galvoje tik ir kirba klausimas: „Kas sekantis?“. Tas sekantis visi išskyrus prezidentę, regis. Šaunu.
Neveltui perspėjau ir perspėju, kad šio mąstymo modelio konkreti išraiška yra karaliukų ir karalienių atsiradimas su tyliu partijų palaikymu Druskininkuose, Širvintose, Lazdijuose, Marijampolėje. Durk pirštu kur nori į veik kiekvieną savivaldybę, kurioje meras, to anti intelektualumo išdava, mano esantis dievas tėvas.
Tai visa eilė žmonių nepribrendusių civilizuotai, demokratinei politinei valdžiai. Nekeista, kad opozicijos tose savivaldybėse stekenamos arba jos tampa vienu su pozicija „bendro reikalo labui“.
Nekeista, kad spjaunama į įstatymus ir Konstituciją, į vyriausybės prievaizdų reikalavimus gerbti teisinės valstybės pagrindus. Nes tos teisės niekam nereikia. Nes švogerizmas yra tas lojalumą partijoms palaikantys įrankis. Socialdemokratai per vėlai (nors ir pagaliau), pabandė kitaip ir gavo antausį. Todėl dabar tyli.
Andrius Tapinas, susidūręs su švogeristiniu mentalitetu, kuriame baimė išsišokti yra kertinis psichologinis akmuo, sukvietė „Laisvės pikniką“. Puiki iniciatyva.
Rezultatas, tačiau? Kai į tokį renginį ateis ne tuo renginiu atgrasančiai pasinaudoti pasiruošę primityvūs savęs negerbiantys politikieriai, bet visų sričių savivaldybių tarnautojai, kurie, sugrįžę į darbo vietas, pareikalaus elementarios politinės atsakomybės ir pagarbos nuomonės ir kritikos laisvei, tada ir matysime bent jau autoritarizmo bei anti intelektualumo kultūros galo pradžią visuomenėje.
Tik tada nei vienas save gerbiantis politikas neleis sau ropštis į „Druskininkų balkoną“ komunistų bosų pavyzdžiu pamojuoti toms skruzdėlėms ten apačioje. Nuo tokio vaizdo, kuriame rankomis nuo balkono mosuoja LSDP lyderiai bei funkcionieriai, verčia tik žagčioti. Kiek reikia kristi – arba nepakilti – nuo savo komunistinės nomenklatūros praeities?
Intelektualumą politinėse partijose Lietuvoje, deja, negarantuoja aukštasis išsilavinimas. Jeigu jo augliai kažkur pasirodo, jie tuojau raunami lauk konformizmo sukonstruotomis grandinėmis, nelaisvų socialinių santykių normomis. Ir šie rinkimai, tiksliau kelias į rinkimus niekuo nenustebins.
Klasikinėmis save prisistatančios partijos ir toliau mojuos savo protingomis politinėmis programomis, bet rimtų, civilizuotoms partijoms būdingų atvirų esminių diskusijų nesulauksime. Nėra kam, nėra iš ko.
Nes nėra rimtų lyderių eruditų savikritiškai gebančių įžvelgti politines partijas kankinančias problemas, iš kur ir kodėl jos kyla, kaip su jomis sudoroti. Pasitikėjimo ugdymas partijomis vis dar ne madoje.
Nėra lyderių gebančių nedaryti gėdos sau ir partijoms keičiant kas dešimt minučių nuomones, galiausiai pareiškiant, kad jie „niekada tos nuomonės nėra keitę“. Jau nebekalbu apie gebėjimą suformuluoti rimtą šalies ateities viziją, kur link einame ir kuriam galui kažkur einame.
Tai – esminiai dalykai, leidžiantys konsoliduoti visuomenę. Bet, kai esi susimovęs, net ir gražiausios bei protingiausios kalbos tampa įgrisusiais nusibodusiais šūkiais. Kita vertus, net ir susimovę vis lieka valdžioje. Jie tai žino, todėl kalbos apie intelektualumą juos gąsdina. Jiems tai tolygu keiksmažodžiui. Deja.
